Gegužės 8-osios seksualinių mažumų demonstracija netikėtai tapo svarbiu įvykiu šalyje. Įvykio svarbą patvirtina tai, kad vienos valstybės, su kuria Lietuva dabar siekia labai draugauti, ambasada tą dieną į mūšį metė kur kas didesnes savo etatinių neramumų kurstytojų pajėgas, negu 2009 metų sausio 16 dieną. Šįkart dalyvavo iš esmės visa Raudonosios vėliavos provokatorių gvardija – pavyzdžiui, žilabarzdžiai (čia tik metafora, dauguma jų švariai skutasi) ultranacionalistai, apmokyti dar KGB laikais.
Jų šlovės zenitas buvo neramūs 1992-1994 metai. Buvo ir prie giminės ištakų grįžtančių sparčiai besiplunksnuojančių neobolševikų. Mobilizacija visiškai pasiteisino, parodomieji neramumai aukštų Europos valstybių pareigūnų akivaizdoje sukelti, gvardija laukia tolesnių nurodymų iš centro.
Deja, visų nuopelnų šiai gvardijai priskirti negalime. Net labai aktyvūs rėksniai nepajėgūs sukelti neramumų, jei nėra tam palankios terpės visuomenėje. Šiuo atveju terpė buvo. Vakarų šalyse (Vokietijoje, Ispanijoje, Kanadoje, Estijoje ir pan.) seksualinių mažumų eitynės nėra joks įvykis – normaliuose laikraščiuose jis geriausiu atveju pakliūna į „laisvalaikio“ puslapius.
O atokiuose Europos ir Azijos paribiuose (Serbijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje) tokie renginiai tampa gana svarbiu politiniu įvykiu, įkaitinančiu didžiosios gyventojų dalies ne per švelniausias aistras. Gėjų eitynių priešininkų argumentai tiek viešojoje erdvėje, tiek privačiuose pokalbiuose yra dėstomi pakankamai aiškiai, ir aš jų suskaičiavau net du.
Pirmasis argumentas yra apibrėžtinas maždaug taip - „nėra čia ko demonstruotis“. Man asmeniškai jis visai patinka – kaip maloni laisvalaikio praleidimo forma demonstracija yra labai abejotina. Sovietmetį matę miestiečiai (kolchozai iki to nusiritę nebuvo) turėtų prisiminti, kaip gegužės 1-ąją privaloma tvarka nešiniems visokiausiu raudonos spalvos šlamštu tekdavo žygiuoti pro tribūnose įsitaisiusius okupacinės valdžios vietininkus.
Na, o kaip kovos už savo pamintas teises instrumentas demonstracija mūsų šalyje nėra efektyvi – nei kurio nors iš 2K, nei pastaruoju metu valdžios piramidės viršūnėje vešliai užderėjusių „plieninių magnolijų“ taip lengvai nesugraudinsi. Štai susirinko žmonės 2009 m. sausio 16 d. paprotestuoti dėl socialinės politikos grimasų – kaip mat buvo pavaišinti guminėmis kulipkomis, ir kai kurie, matyt, gaus daugiau metų pataisos darbų, negu paprastai skiriama plėšikams-recidyvistams.
Protestai prieš nepagrįstai pakeltus benzino akcizus irgi neduoda jokio efekto, išskyrus nerišlias premjero improvizacijas: „a ką yra?“. Tauta netruko padaryti teisingas išvadas, ir demonstracijoms laiko nebegaišta – socialinės problemos sprendžiamos, evakuojantis iš šios Dievo užmirštos teritorijos, o benzinas legaliai ir nelegaliai įvežamas iš kaimyninių valstybių. Įvežimo kanalų vis daugėja, ir dar po pusmečio turbūt kiekvienas Lietuvos vairuotojas turės patikimą (t. y., vandeniu benzino neskiedžiantį) tiekėją-kontrabandininką. Jei ponas premjeras ir toliau nepajėgs susivokti realybėje – vadinasi, mūsų šalies problemos dar didesnės negu dabar atrodo.
Viešų demonstracijų beprasmybė anaiptol nėra pagrindas jas uždrausti. Visi puikiai supranta, kad grupės žmonių kolektyvinis pasivaikščiojimas niekam jokios žalos nepadarys. Tada į diskusiją paleidžiamas antrasis, sudėtingesnysis argumentas. Kaip žinia, šiuo metu labai madinga bandyti kurti daugiamečius strateginius planus (Lietuva 2030-aisias ir pan.). Seksualinių mažumų eitynių priešininkai irgi nusprendė pasitelkti Nostradamo metodus savo argumentacijai sustiprinti.
Dar Sovietų valdžia turėjo tokį priežodį „Segodnia ty igraješ džaz, a zavtra rodinu prodaš“ („Šiandien groji džiazą – rytoj parduosi tėvynę“). Ta pačia logika remiantis, vienas paradas gal ir nieko blogo, bet jeigu leisim paradą, tai paskui savo teisių užsimanys pedofilai, kanibalai, šunys, kirmėlės ir dar balažin kas. O „tolerastai“ iš Briuselio gali suįžūlėti iki tokio laipsnio, kad vers visus vyrus mylėtis tik su vyrais, o moteris – tik su moterimis. Heteroseksualūs santykiai galbūt bus leidžiami tik kartą per mėnesį reprodukcijos sumetimais – ovuliacijos metu, abiem partneriams esant skirtinguose miegmaišiuose su nedidelėmis skylutėmis, atsakingam pareigūnui kontroliuojant, kad aktas būtų greitas.
Ką gi, teoriškai tokie vystymosi scenarijai nėra atmestini. Nesvarbu, kad nieko panašaus žmonijos istorijoje turbūt nėra buvę – ši žinduolių rūšis ne kartą yra įrodžiusi, kad jos idiotizmo potencialas yra neišsenkamas, tad iš jos galima visko tikėtis. Agresyvi Marijos Aušrinės ir Co. poza bei retorika kelia papildomų nuogąstavimų dėl scenarijaus realumo.
Bet jei remiamės Nostradamo metodikomis, tai leiskite jas pritaikyti ir iš kitos pusės. Sakykim, vietiniam „talibanui“ pavyko išstumti už įstatymo ribų bet kokius „tolerastų“ renginius. Po kiek laiko nusprendžiama, kad gėjų keliama grėsmė visuomenei yra tokia didelė, jog kiekvienas pilietis turi iš tolo identifikuoti pavojaus šaltinį, todėl kiekvienas homoseksualas ant drabužių turi nešioti užrašą vaivorykštės spalvomis „GAIDYS“ (dar geriau užrašą tatuiruoti ant kaktos), nesilaikantys šio reikalavimo neribotam laikui uždaromi į konclagerį, pagal archyvinius brėžinius atstatytą Dimitrave.
Po kiek laiko visuotiniu referendumu priimama Konstitucijos pataisa „nėra čia ko demonstruotis“, kuri nedelsiant pritaikoma motociklininkų sezono atidarymui (jų keliamas triukšmas nepatinka pensininkams) bei oro balionų pilotams (nėr čia ko virš privačių valdų sukiotis). Iš „O-lia-lia“ pupyčių iškrapštomas silikonas ir viešose vietose joms leidžiama dėvėti tik Etnografijos instituto aprobuotus tautinius kostiumus. Katedros aikštėje egzorcistai įkaitinta geležimi ir švęstu vandeniu išvaro demonus iš apsėstų nepilnamečių gotų ir metalistų.
Aišku, skamba visa tai absurdiškai, bet ne ką daugiau sveiko proto yra pranašystėse apie šliaužiančią „tolerastų“ diktatūrą. Kai oponentas remiasi Nostradamo analizės metodais, belieka atsikirsti tuo pačiu, nes kiek galima cituoti Jungtinių Tautų Žmogaus Teisų Deklaraciją ir LR Konstituciją. Be to, kaip jau sakiau, homoseksualų diktatūros dar niekur nėra buvę – vienas kitas į orgijas linkęs monarchas sistemų nesukurdavo.
O štai moralistai degančiomis akimis, kurie visada žino, kas yra tiesa, gėris, blogis, kaip visi turi gyventi, ir svarbiausia - gali liumpenų miniai parodyti patogų taikinį, yra žmonijos istorijoje pasižymėję ne kartą. 1917-aisiais jie užgrobė Rusiją – po to sekė milijonų žmonių, neatitikusių valdžios nustatytų standartų, naikinimas. 1933-asiais jie pradėjo kurti Trečiąjį Reichą Vokietijoje – vėl milijonai žmonių iškeliavo per kaminus ar atgulė į masinius kapus (vien Lietuvoje tokių kapų yra per 200).
1996-aisias Talibanas paėmė valdžią Afganistane – ne viena moteriškė tada buvo nužudyta užmėtant akmenimis už tai, kad išėjo į gatvę, pamiršusi užsimauti maišą ant galvos. Visa ši publika gana įnirtingai persekiodavo homoseksualus, tačiau kitoms gyventojų grupėms nuo to kažkaip nebuvo lengiau - vienu metu į Sibirą galėjai pakliūti vien už tai, kad esi filatelistas arba esperantininkas.
Nepaisant to, kad Nostradamo metodas yra pats savaime smagus ir teikia neribotas galimybes politologinei „analizei“, tikiu, jog mūsų visuomenė dar nėra taip žemai nusiritusi, kad jai grėstų čia aprašytos perspektyvos.
