Praėjo beveik 17 metų nuo vieno iš žiauriausių ir kartu mįslingiausių nusikaltimų naujausioje Lietuvos istorijoje – Medininkų žudynių.
Tiesa, oficialiai jis nėra jau toks mįslingas, nes lietuviška teisėsauga, sprendžiant pagal tai, kokią informaciją nuleidžia žiniasklaidai, jau yra nustačiusi nusikaltimo vykdytojus – jais įvardijami Rygos specialios paskirties būrio milicininkai – „omonininkai“.
Kuo remiantis Medininkų žudynės priskiriamos Rygos omonininkams, kol kas neteko išgirsti, ir matyt, nebeteks, nes tokioms byloms senatis netaikoma, o kol tyrimas nebaigtas ir byla ne teisme, jos duomenys visiškai teisėtai bus laikomi paslaptyje. Akivaizdu, kad paslaptyje jie ir liks, nes, net jeigu žudynes tikrai įvykdė konkretūs Rygos omonininkai, tai Rusija jų niekada neišduos.
Negaliu kritikuoti teisėsaugos pareigūnų surinktų įrodymų. Gal jie tikrai gelžbetoninai, bet kadangi nesu su jais susipažinęs ir, matyt, nebesusipažinsiu, tai norėčiau išsakyti kai kurias vien loginėmis prielaidomis grindžiamas abejones dėl oficialios Rygos omonininkų versijos.
Jei Medininkų žudynes iš tiesų įvykdė Rygos OMON, tai jie arba veikė savo nuožiūra ir iniciatyva, arba vykdė generolo (-ų) iš Maskvos įsakymą.
Žudynių suplanavimas ir įvykdymas savo iniciatyva yra labai mažai tikėtinas dėl keleto priežasčių. Rygos OMON buvo sovietinių jėgos struktūrų dalis, o jų bendri principai visada buvo griežta hierarchija ir kontrolė. Veikdamas savo iniciatyvą ar atsakomybe („otsebiatina“) bet kada galėjai susilaukti griežtų sankcijų iš vadovybės. Įsijauskime į omonininkų kailius – reikia atlikti gana sudėtingą ir pavojingą operaciją priešiškoje teritorijoje, už kelių šimtų kilometrų nuo bazės. Jei nepasiseks, galima net žūti, jei pasiseks – Maskva tikrai nepagirs už nesankcionuotas žudynes.
O gal vyrai buvo labai jau idėjiniai ir degė noru pasitarnauti socialistinei tėvynei? Jei tai būtų KGB ar GRU karininkai, toks pasišventimas pasaulinės revoliucijos reikalui gal ir būtų įmanomas, šitie išties dažnai būdavo linkę į fanatizmą. Bet čia kalbama apie milicininkus-policininkus, kurių tikslai dažniausiai yra susitvarkyti buitinius reikalus ir tarnyboje pernelyg neišsišokti, kad be rūpesčių sulauktum teisėtos jaunatvės pensijos. Taigi savarankiškos OMON‘o operacijos tikimybė yra nulinė.
Reiškia, buvo įsakymas iš Maskvos. Galbūt jis net nebuvo rašytinis, nes tiksliai žinau, kad spec. tarnybose žodiniai įsakymai duodami ir dėl ne itin atsakingų užduočių, kurioms sužlugus, nukentėtų kokio nors vidutinio svarbumo asmens ir taip jau abejotina reputacija. O čia vis dėlto žudynės, tad įsakymas pilnai galėjo būti tik žodinis, bet jį tikrai turėjo suformuluoti labai aukšti pareigūnai Maskvoje.
Taip ir liko neaišku, kam sovietiniams generolams reikėjo žudynių Lietuvos pasienyje. Negi jie tikėjosi, kad likę gyvi pareigūnai iš pasienio vagonėlių išsibėgios, o kietakakčiai landsbergistai vėl paskelbs Lietuvą Tarybų Socialistine Respublika? Gana įdomią versiją yra iškėlęs vienas azerbaidžanietis rašytojas, kad tą naktį kaip tik buvo išvežamas KGB archyvas. Viena vertus, versija labai jau holivudiška, bet kažkokios vidinės logikos joje yra.
Tačiau užduotis pateikta, žemesnieji karininkai ėmė rengtis operacijai. Vykdytojų netrūksta – vien kariuomenė (o juk dar ir KGB savo spec. dalinius turėjo) turi šimtus, o gal net tūkstančius visai neblogai ištreniruotų galvažudžių, kurių daugelis dar nepamiršę Afganistano įspūdžių (iš šios šalies sovietinė kariuomenė pasitraukė vos pora metų iki Medininkų žudynių). Rinkis bet kuriuos, laipink į lėktuvą kur nors Krasnojarske, iš ten į Minską, nuo kurio Lietuvos siena visai greta. Vietiniai KGB skyriai pasirūpina išankstine žvalgyba ir po kelių valandų, atlikęs užduotį, smogiamasis būrys lipa į tą patį lėktuvą ir nepraėjus nė parai vėl sėdi gimtosiose kareivinėse Krasnojarske, Pskove, Kijeve ar dar bala žino kur.
Bet ne, taip negalėjo būti, nes operaciją planavę generolai ir žemesnieji karininkai staiga visi kaip vienas išprotėjo ir operaciją pavedė atlikti ne gerai parengtiems kariuomenės galvažudžiams, o provincijos milicininkams, kurie jau pusę metų gyveno pastovios įtampos ir streso sąlygomis, todėl net negalėjai būti tikras, kad operacijos vykdymo dieną jie teiksis būti blaivūs.
Nepamirškime, kad iki Medininkų žudynių OMON daliniai analogiškų operacijų nebuvo vykdę. Tyliai prisėlinti, per kelias minutes atlikti užduotį ir dingti be pėdsakų yra kariškių iš specialiųjų dalinių stilius. Policijos stilius dažniausiai kitoks – per visą miestą atvažiuojama su sirenomis, objektas aklinai apsupamas ir šturmuojamas su durų laužimu ir daugybe kitokio triukšmo, turint gyvosios jėgos maždaug 40:1. Beje, tiek Rygos, tiek Vilniaus OMON‘ai kaip tik taip elgdavosi per visus savo reidus 1991 metais – lakstymas gatvėmis kazokišku stiliumi, pyškinant į orą ir kitaip pažeidinėjant viešąją tvarką. Tiesa, rygiečiai vieno tokio reido metu nužudė keletą žmonių, bet kitos abiejų OMON‘ų operacijos iš esmės tik gąsdindavo niekuo dėtus praeivius, bet susidūrimų su menkai ginkluotomis vietinėmis pajėgomis omonininkai vengdavo, o jų bazes turėjo saugoti sovietinės kariuomenės šarvuotoji technika. Panašu, kad sovietinę karinę vadovybę pilnai tenkino omonininkų kazokiški pasilakstymai gatvėmis, terorizuojant „labusus“, bet rimtesnių operacijų jiems niekas nepatikėjo nei per sausio 11-13, nei per rugpjūčio 19-21 neramumus Vilniuje – viską kariuomenė darė pati.
Nepamirškime ir karinių tradicijų – sovietinė kariuomenė sąlyginai profesionaliai ir efektyviai (nors ir ne be kvailysčių) atliko tokias dideles ir sudėtingas operacijas, kaip įsiveržimas į Čekoslovakiją 1968 metais, bei Kabulo užėmimas 1979 metais. O štai 1991 metų liepos mėnesį Raudonoji armija, turinti labai panašią vadovybę, kaip 1979 metais, kuri, be to, sukaupusi nemažai patirties Afganistane, nesiryžta pati atlikti nepalyginamai paprastesnės užduoties negu Amino rūmų šturmas Kabule, ir paveda ją abejotinos kovinės parengties milicininkams iš provincijos.
Jokio loginio paaiškinimo tam nėra, išskyrus tai, kad operaciją planavo visiški idiotai. Bet Sovdepijos istorija liudija, kad, nors bolševikai iš tikrųjų buvo visiški idiotai ūkio srityje ir gana greitai sumaitodavo bet kurios šalies ekonomiką (beje, dabartinės Lietuvos istorija rodo, kad jie nedaug pasikeitė šituo klausimu), tačiau diversines bei teroristines operacijas jie visada parengdavo ir atlikdavo gana profesionaliai, ir visai nesusidarydavo įspūdis, kad dirba idiotai. Kodėl 1991 m. liepos mėn. turėjo būti kitaip?
Kol kas nematau nė vienos priežasties tikėti, kad Medininkų žudynes įvykdė Rygos OMON. Ir net jei šviežiai sučiuptas Nikulinas prisipažins jose dalyvavęs, tai nebus įtikinama, nes tiek inkvizitoriai, tiek NKVD tardytojai, tiek bet kurio komisariato operatyvininkas puikiai žino, kad tereikia atskiros patalpos, laiko ir pareigūniško entuziazmo, ir bet kas prisipažins tunelį į Kiniją kasęs. Tačiau tai nėra svarbiausias akcentas šioje byloje. Svarbiausi nusikaltėliai buvo aukšti SSRS pareigūnai, kurie davė įsakymą įvykdyti žudynes. Tai, be abejo, nereiškia, kad tiesioginiai vykdytojai yra nekalti sraigteliai, tačiau nėra labai teisinga daryti vienintelį atpirkimo ožį iš to, kuris nuspaudė gaiduką, kai veiksmus planavę ir įsakymą davę asmenys saugiai ir sočiai gyvena Rusijoje, ir teoriškai visai įmanoma, kad kartais atvyksta į Lietuvą, kaip garbingi svečiai, ar net kokį lietuvišką ordiną gauna.
Tačiau oficiali žudynių versija daugeliui yra patogi – lietuviška teisėsauga turi išaiškintą „rezonansinį“ nusikaltimą ir nėra papildomų įtampos su Rusija židinių. Lygiai taip pat noriai visi JAV 1963 metais sutiko su tuo, kad prezidentą Kenedį nušovė pavieniui veikęs Ly Harvis Osvaldas. Nors po to daugybę kartų buvo keliamas klausimas, kad labai jau daug loginių ir techninių neatitikimų šioje žmogžudystės versijoje, bet oficialiai kaltu vis dar pripažįstamas Osvaldas, nes tai tiesiog paprasčiau ir patogiau.
