Neseniai pareigose buvo pažemintas prokuroras Kęstutis Betingis. Iš pirmo žvilgsnio šis įvykis yra nemalonus tik pačiam prokurorui, tačiau nuobaudos pagrindimas suteikia peno rimtiems nuogąstavimams dėl mūsų Respublikos ateities. Matote, K. Betingis buvo nubaustas ne už tai, kad aplaidžiai ėjo savo pareigas, nesilaikė įstatymuose numatytų procedūrų ar pan. Jis buvo oficialiai nubaustas už tai, kad viešai pasisakė apie negeroves, vešinčias prokuratūros sistemoje. Valdininkų žargonu – „už nelojalumą“. Beje, už tą pačia nuodėmę ruošiamasi bausti Kalvarijos policininkus, kurie pabandė kelti klausimą dėl vieno savo boso įtartinų ryšių ir aktyvaus bendradarbiavimo su vietos banditais.
Pati situacija nėra kažkuo ypatinga – niekam ne paslaptis, kad valstybės tarnyboje, o ypač teisėsaugoje jau, matyt, galutinai įsitvirtino feodaliniai tarpusavio santykiai, kurių esmė ir yra, kad ištikimybė savo bosui/klanui yra privaloma, ir tik „savi“ žmonės gali tikėtis geresnės karjeros. Turbūt daugelis mūsų žino tuzinus valdiškų kontorų viršininkų viršininkėlių, kurie yra idiotai ir/ar vagys, bet metų metus nepajudinami stūkso savo vietose, nes yra „kažkieno“ žmonės. Ir atvirkščiai, gerai ir sąžiningai savo darbą atliekantys specialistai geriausiu atveju pakenčiami pačiose žemiausiose pareigose, nes neturi užtarėjo. O kartais ir nepakenčiami, nes viršininkas pradeda abejoti jų „lojalumu“.
Matyt, šie feodaliniai santykiai yra neišvengiami – žmonės turi emocinių poreikių jungtis į neformalias grupes pagal principus patinka/nepatinka, naudinga/nenaudinga ir pan. Net pačių demokratiškiausių visuomenių užkulisiuose tokios grupuotės egzistuoja ir yra labai įtakingos. Būtent tokių grupuočių statusas yra vienas iš svarbių korupcijos paplitimo indikatorių. Štai Skandinavijos valstybėse, kuriose maksimaliai stengiamasi laikytis įstatymų ir konstitucinių bendro sugyvenimo principų, neformalių įtakos grupių veikla yra menkai išvystyta – ten skirtingos žmonių bendruomenės savo interesus deklaruoja ir gina viešai. Šių šalių korupcijos indeksas pagal „Tranparency International“ viršija devynis. Viduržemio pakrančių valstybių įstatymai tokie pat demokratiški, kaip Skandinavijoje, tačiau ten tradiciškai labiau paplitę santykiai „ranka ranką plauna“, todėl vadovauja tokios drumsto vandens žuvys, kaip Silvio Berluskoni, mafija kontroliuoja miestų komunalines atliekas, o ūkininkai, susitarę su valdininkais, sėkmingai „įsisavina“ Europos Sąjungos paramą. Šių valstybių korupcijos indeksas yra žemiau penkių.
Kaip bebūtų, LR Konstitucijos 5 straipsnis skelbia, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (turimi galvoje „visi“, o ne „savi“). Prie šio straipsnio pritaikyti ir kiti teisės aktai – beje, Prokuratūros įstatymo 20 straipsnis irgi įpareigoja prokurorus ginti visuomenės interesus. Tad ką daryti, kai visuomenės interesas nesutampa su viršininko/klano interesu? Jeigu tavo viršininkas yra priešiškos valstybės agentas, kyšininkas ar pedofilas? Su tokia kolizija yra susidūręs ne vienas pareigūnas, ir skaudžiai nukentėdavo, jei priimdavo „neteisingą“ sprendimą – ginti valstybės, o ne klano interesus. Tiesa, anksčiau valstybės tarnybos feodalai kažkaip nedrįsdavo oficialiai apkaltinti neįtikusįjį „nelojalumu“. Būdavo pasistengiama žūtbūt surasti kažkokius jo ne vietoj padėtus parašus ar nesutvarkytus dokumentus, galų gale pamėginti sumedžioti darbe su viena kita promile.
K. Betingio ir Kalvarijos policininkų atvejai rodo, kad tokie žaidimai feodalams nusibodo – jie reikalauja laiko ir fantazijos. Galų gale, susidorojimo objektas gali būti labai atsargus ir nepalikti jokių „kabliukų“. Gi nuo šiol net ir visiškai tvarkingai dirbantis pareigūnas negalės jaustis saugus, jei kažkuo nepatiko viršininkui – prokuratūra įvedė patogųjį precedentą, kad žmogus gali būti bet kada išspirtas „už nelojalumą“.
Taigi, feodaliniai klanai gali švęsti dar vieną pergalę prieš konstitucinę demokratiją. Įtakingų žmonių bei jų grupuočių interesai praktiškai oficialiai iškelti virš valstybės ir jos Konstitucijos. Lietuvos raida, deja, ir toliau vyksta ne Skandinavijos, o Lotynų Amerikos kryptimi, todėl „Transparency International“ indeksas tikriausiai ir liks nepersiritęs penkių.
Savo laiku premjeras Gediminas Kirkilas rado saliamonišką problemos sprendimą – pareiškė, kad Lietuva nėra korumpuota šalis, tik „Transparency International“ skaičiavimo metodai neteisingi, tad neverta į šiuos indeksus kreipti dėmesio. Kažkuo primena Vladimirą Putiną, kuris po dar vienų pjautynių čečėnų kaime ir tai aprašiusio žurnalisto nužudymo, pareiškia, kad Rusija yra pati demokratiškiausia valstybė, tik supuvę Vakarai nepajėgia suprasti šios demokratijos esmės.
G. Kirkilo žinia pasauliui irgi buvo maždaug tokia – pas mus korupcijos nėra, pas mus tiesiog tokia tvarka, kuri kuo puikiausiai funkcionuoja. Reiškinys, kurį „Transparency International“ (reiškia, ir visas civilizuotas pasaulis) traktuoja, kaip korupciją, Lietuvoje nuo šiol įvardijamas, kaip tarnybinė etika. Kita vertus, gal taip ir sąžiningiau – liautis imitavus demokratiją ir įteisinti realiai egzistuojančią tvarką. Tie, kuriems ji nepatinka – gali emigruoti, jų niekas nelaiko. O jei nusprendei pasilikti – būk lojalus savo ponui, o ne kažkokiai Lietuvos Respublikai...
