Edvardas Čiuldė

Versijos gali padėti užlipti ant kelio, pasišviesti į priekį visiškoje tamsoje, tačiau, kaip žinome, ne visos versijos galop pasiteisina. Išsakydamas „savo įvykių versiją“ žmogus iš esmės deklaruoja savo nuomonę, nors, galimas daiktas, nuomonės vadinimas versija jau yra savotiškas tokios nuomonės titulavimas, pakėlimas į aukštesnį rangą, įsipareigojant ne tik tuščiai pliaukšti liežuviu, bet ir, jeigu yra tokia galimybė, ieškoti faktų bei loginių sąsajų, leidžiančių pagrįsti didesnį ar mažesnį nu...

I Trumpai ir drūtai tariant, laikas savo esme yra ne kas kita kaip laikinumo manifestacija. Kita vertus, nesunku pastebėti ir tai, jog įprastas laiko skaičiavimas truputėlį pridengia taip suprantamą laiko esmę. Laikrodžio ciferblatas visados iliustruoja tą pačią paros ritmiką, kalendorius primena neatšaukiamą metų laikų ciklinę kaitą, kiekvienas atskirai žadėdami kažką panašaus į pasikartojamumo mechaniką be pradžios ir pabaigos.

Jau praeitą kartą bandžiau atkreipti dėmesį į tai, jog mūsuose dažnai kartojamas užkeikimas apie dialogo būtinybę gali greitai tapti vien tik tuščiagarsis, jeigu mes nesugebėsime taip pat operatyviai apmąstyti dialogo galimybės sąlygų. Vien tik gerų norų ir sklindančių iš visų pusių raginimų čia, kaip atrodo, neužtenka. Tai ypač akivaizdu, kai kalbame apie būtinybę (kartais sakoma: apie praleistą šansą) išplėtoti dialogą tarp valdžios ir visuomenės.

S. Spurga dar prieš keletą savaičių atkreipė dėmesį į tai, jog didžiausia Lietuvos problema yra valdžios ir žmonių nesusikalbėjimas, dar tiksliau tariant, geranoriško dialogo trūkumas. Įdomu, jog jau šiandien šią išvadą be išimties kartoja kiekvienas iš  autorių, užsimojusių aprašyti bei įvertinti smurto prie Seimo rūmų aplinkybes, siekiančių nusakyti  sausio 16-osios įvykių priežastis bei pasekmes.

A. Kubiliui tapus centrine politinio vyksmo figūra, ne tik  matomi visiems apsisprendimai bei išviešinti anojo  pareiškimai, bet taip pat ir  pavieniai, iš konteksto iškrintantys teiginiai, taipogi visai  atsitiktinės premjero improvizacijos susilaukia išskirtinio dėmesio.

Dienraščio redaktorius ir žurnalistas V. Vasiliauskas kažkurioje pastarųjų dienų TV laidoje prabėgomis, bet gana taikliai pastebi, jog biudžeto subalansavimas negali būti traktuojamas kaip savitikslis, pats save užganėjantis reikalas.

Leonido Donskio ir Sauliaus Spurgos straipsniai, kvestionuojantys prezidento institucijos reikalingumą Lietuvai, užkabina išskirtinai jautrią problemą ir iš karto sukuria intrigą. Šie plačiai žinomi autoriai į klausimo esmę žiūri sistemiškai, kalba įtikinamai, tiksliai ir aiškiai išdėstydami savuosius argumentus. Su visa eile čia išsakytų, išties labai gerai pamatuotų teiginių neįmanoma nesutikti.

Vieną kartą žmogus  ima ir pasijunta gyvenąs pasaulyje, iš kurio tarsi ir nepastebimai, iš anksto niekam nieko neperspėjus, pradingo istorija. Žinoma, galima sakyti, jog štai tokios įtartinos vizijos kamuoja tik vieną ar kitą tipelį, t. y. kokį nors neaiškų subjektą, pavyzdžiui, šių eilučių autorių, tačiau neturi jokios bendros, t. y. intersubjektyvios reikšmės.

Pastaruoju metu skirtinguose kontekstuose gana dažnai galime išgirsti vartojant tokią metaforą ir eksploatuojant  atitinkamą vaizdinį: esą kažkas (tokie ar kitokie) kasasi po valstybės pamatais. Išgirdus taip sakant, iškart prieš akis iškyla sulinkę, pavojingi ir atgrasūs, šešėliai kažkokios prieblandos zonoje.

Kartą jau turėjau progą viešai išsakyti nuomonę apie tai, jog pastarieji Seimo rinkimai yra įdomus įvykis platesniame globalizacijos procesų modeliavimo  kontekste kaip savotiška simuliakro teorijos iliustracija. Dar daugiau, - įsijautus net galima pabandyti įrodyti, jog toks įvykis, kaip  minėtasis, su kaupu pranoksta Jeano Baudrillardo,  knygos ,,Simuliakrai ir simuliacija“ autoriaus, pranašystes, viršija pačias radikaliausias pastarojo diagnozes.

Šiandieninėje labai praktinėje staigaus valdžios perėmimo ir pasiruošimo permainoms situacijoje iš naujo gali iškilti toks tarsi ir teorinės prigimties klausimas: ar yra koks nors privilegijuotas požiūrio į visuomenę atskaitos taškas, leidžiantis suvokti visuminius visuomenės rūpesčius ir labiausiai subalansuotu pavidalu atspindėti daugumos žmonių interesus? Vis tik įsižiūrėję pastebėsime, jog, taip klausdami, iš karto įsipainiojame į paradokso prieštaras, nes visuotinio tikslo įgyvendinimo reik...

Koalicijos derybos dėl Vyriausybės formavimo ir ministrų postų dalybos, kaip atrodo, neabejotinai vienas iš svarbiausių naujojo politinio sezono įvykių, netikėtai atkreipė dėmesį ir užaštrino klausimą štai dar tokiu aspektu – ar Lietuvoje šitokio pobūdžio procesas yra kaip nors apibrėžiamas ir reglamentuojamas  legaliomis teisinėmis ir politologinėmis sąvokomis? Galbūt iš tiesų tai jau pagal apibrėžimą yra toks ypatingas užkulisinis, taigi ikipolitinis ir drauge neteisinės prigimties įvyk...

Ne eilinis pilietis pagal savo individualų nusiteikimą ir skonį siūlo kandidatus į ministrus, ne apžvalgininkai lemia pasirinkimus šioje sferoje. Be jokios abejonės, kaip tik rinkimus laimėjusių politinių partijų prerogatyva yra spręsti apie tai, ieškoti pajėgų  siekiant įgyvendinti programinius pažadus.

 Žinia, Sokratas yra laikomas didžiausiu sofistų kritiku. Net ir šiandien mus intriguoja liudijimai apie buvusias batalijas, užaštrintą požiūrių priešpriešą ir kompromisų nepripažįstantį  ginčą dėl principinių dalykų. Per amžių miglą bandome įsižiūrėti į šios taurios asmenybės veiklą, siekiame perprasti sokratiškosios sugestijos paslaptį. Savo ruožtu žodis ,,sofistas“ yra liūdnai pagarsėjęs žodis, taip ar kitaip nurodantis į situacijos nepakankamumą.

Tikriausiai niekas nepagalvos, jog po šių Seimo rinkimų gali padaugėti atvejų, kai politinė partija bus kuriama žmogaus profesinės priklausomybės pagrindu. A. Valinskui galbūt daug kas ilgai pavydės sėkmės, tačiau neįtikėtina, jog kituose arba dar kituose rinkimuose į lyderius gretintųsi, pavyzdžiui, mokytojai, geležinkelio tarnautojai ar kapinių prižiūrėtojai, suformavę atskirus rinkiminius sąrašus.

Leidykla ,,Tyto alba“ mėnesio pradžioje pakartotinai išleido Gintaro Beresnevičiaus knygą ,,Lietuvių religija ir mitologija“. Jeigu net ir nieko nežinotume apie autorių, šis leidimas vis tiek atkreiptų dėmesį įspūdinga, kone karališka poligrafijos kokybe, taip pat  nepaprastai intriguojančiais dailininko Šarūno Leonavičiaus piešiniais ir ofortais. Dėl to minėtoji knyga, kaip jau buvo kažkur pastebėta pranešimuose, įgyja paralelinį grafikos albumo statusą.

Taip arba labai panašiai, regis, klausia Nida Vasiliauskaitė viename iš savo paskutiniųjų straipsnių, aš čia tik persakau išsakytą klausimą, užrašydamas jį kažkiek praplėstu ir galbūt dėl to neutralesniu pavidalu. ,,Tautos nuomonė?“ Toks minėto garsios autorės straipsnio pavadinimas. Kaip matote, trumpesnė formuluotė su klaustuko ženklu abejonę išsako labiau kategoriškai, pakankamai kampuotai, su kietai įpakuotos ironijos užtaisu.

Kažkuriame iš savo straipsnių Dainius Žalimas, žinomas plačiajai visuomenei teisininkas, kažko pyktelėjęs, o po to visai įsismarkavęs ragina savo oponentą  ,,mokytis logikos“, kurią kaip discipliną Teisės universiteto studentai esą pradeda studijuoti dar pirmame kurse. Galima tik pavydėti Teisės universiteto studentams, juolab kad kaip tik šioje mokymo įstaigoje, regis, dirba labai puikaus logikos vadovėlio autoriai R. Bubelis ir V. Jakimenko (Logika. I dalis.

Vakar sumišau išgirdęs LRT naujosios visuomenės aktualijų laidos „Redakcija“ paskelbtos  diskusijų temos užvardijimą. Dingtelėjo, jog prasidėjo (arba baigiasi) ne visai eilinis pirmadienis, nes bus diskutuojama apie ,,Penktąją koloną“. Tema, kaip sakoma, ne nauja, kažkada ir kažkur jau išvažinėta, o dabar ypač dėvima anoniminių interneto komentatorių.

Dabar jau sunku atsekti, kuris pirmasis iš žinomų mūsų viešojoje erdvėje žmonių  prabėgomis, improvizuodamas, kaip atrodo, iš pradžių net nelabai rimtai nusiteikęs tarstelėjo, jog Lietuvoje šalia ,,valstybininkų“ savo nomenklatūrą pradėjo auginti taip pat ir ,,pilietininkai“. Gali būti, jog šitaip kažkada piktoką pastabą savo bendražygiams, taigi iš dalies autoironišką pastabą pačiam sau išsakė Vytautas Radžvilas, kuris dažnai yra linkęs pateikti kontroversiškas išvadas, provokuojančias ger...

Norėčiau iš karto nuraminti skaitytoją, jog čia visai nesiruošiu advokatauti D. Kuoliui įprasta to žodžio prasme, nebandysiu per anksti  pradėti politinės agitacijos proteguojant vieną ar kitą kandidatą į šį nepaprastai svarbų mūsų politinėje sistemoje postą. Kaip visi žinome, D. Kuolys per visą prabėgusį laiką neteikė nė menkiausio preteksto manyti, jog pats puoselėtų kokius nors planus dalyvauti artimiausiuose LR prezidento rinkimuose.

Vasarą pastebimai ištuštėja įstaigų koridoriai, apmąžta grūstys miesto parduotuvėse, aikštėse,  kitose susibūrimų vietose, tačiau poliklinikose,  kad ir kaip būtų keista, tokios  grūstys, regis, dar labiau išauga, subujoja.

,, ... Nei sielą kas būtų pavogęs ir  klaustų: kaip sekasi?“  Jau nebeprisimenu, kuris iš vyresniosios kartos lietuvių poetų  užrašė šią eilutę, labai sugestyviai perteikiančią kraštutinės rezignacijos ir beviltiškumo patirtį.

Viešosios erdvės dinamiką didžiąja dalimi apsprendžia skandalų dažnumas ir intensyvumas, nors, žinia, nėra jokių tokio tipo intensyvumo matavimo vienetų, taigi apie kokį nors skandalometrą  su tiksliai pažymėtomis padalomis galime kalbėti tik juokaudami, neatsispyrę pagundai pradėti pokalbį nuo lengvabūdiško kalambūro.

                                                                                              ...

Berods dar užpreitą  savaitę, landžiojant po portalo „Balsas.lt“ penktadienio publikacijas, dingtelėjo mintis: jeigu nebūtų Donskio, jį reikėtų išgalvoti... Tokiu nebeatšaukiamu, pritapusiu, organišku kultūrinių diskusijų plėtotėje man pasirodė šis autorius savo publikacijų sklaida.

Kaip atrodo, miglų pūtimo metas beveik jau ir baigėsi, gražios saviapgaulės kupinas laikotarpis išsikvėpė, įžengėme į naują etapą, kai kaukės nusiimamos ir pasidedamos šalia.

Be abejo, jokia diskusija, liečianti esminius mūsų bendrabūvio klausimus, negali konkrečiu laiko momentu būti vadinama pilnutinai užbaigta, jeigu tik sutariame dėl tos elementarios nuomonių apsikeitimo sąlygos, kad niekas iš mirtingųjų neturi galutinės tiesos monopolio.

Kaip pranešė ir komentavo naujienų tarnybos, TV, spauda bei interneto portalai, dėl afrikietės dainininkės Berneen užpuolimo kaltinama vilnietė Violeta Iljinych iš karto buvo uždaryta į areštinę dviem mėnesiams. Nekalbėkime dabar apie tai (būtų tikrai neskoninga), jog užpuolimo požymių niekam nepavyko įžvelgti net ir išdidinus televizine technika vaizdus TV reportažuose, parodžius dalyvių veidus, taip sakant, stambiu planu.

Jeigu tautos gyvenimą būtų galima prilyginti kelionei, tai drauge reikėtų pastebėti, kad po 90-ųjų Kovo 11-osios Lietuvos žmonės neklaidžiojo pasimetę kažkur po dykumas, bet visą laiką sparčiai judėjo į priekį, keldami sau aiškius ir dalykiškus tikslus. Kitas reikalas, jog taip išskubėję dar prieš kelis dešimtmečius,  kelyje  triukšmingai  besiginčydami tarpusavyje, o kartais garsiai užtraukdami kokią nors sutartinę, pagaliau priėjome svaiginančios bedugnės kraštą.

Kai prieš kurį laiką Artūras Paulauskas dar tik šturmavo Aplinkos ministro postą, aš kažkodėl tikėjau laiminga šios istorijos pabaiga, galvojau apie įmanomą visai visuomenei pešti naudą, apie galimybes pajudėti iš mirties taško įsisenėjusių ir be galo apkartusių problemų sprendimuose. Buvusio ministro pasibėdavojimai, jog jis esą pasitraukė dėl to, kad ėmė ir nebeatlaikė nelegalių statybų nacionaliniuose parkuose užtarėjų spaudimo, neatrodė labai rimtai.

Keliu šį klausimą ne dėl to, jog pagaliau būčiau pasiryžęs visų džiaugsmui atrasti ,,atpirkimo ožį“, tikrai ne dėl to, kad norėčiau kažką, rodydamas prikišamai pirštu, sugėdinti. Gali būti net visai priešingai, nes iš tiesų taip formuluojant klausimą tam tikru momentu, kaip pamatysime,  nesąmoningai yra prarandamas, kažkur pasimeta adresatas.

Gali būti, jog Petras Gražulis, kuris neretai elgiasi labai savitai, Lietuvai iš tiesų yra daug kartų naudingesnis nei didinga maximų infrastruktūra.Nedidelė paslaptis, jog ekrano kultūros epochoje politika savo tikrais ir išgalvotais siužetais neretai supanašėja su realybės šou žanru, didesne ar mažesne dalimi tampa pavaldi tokio tipo dramaturgijai.

Norite tikėkite, norite ne, bet net nelabai nustebau vieną žiemos pavakare per kelias TV programas išgirdęs cituojamus ir cituojamus šiandieninio LR Kultūros ministro žodžius apie tai, jog, girdi, Jurgis Mačiūnas, Fluxus įkūrėjas, prieš keliasdešimt metų kontraversiškais pokštais garsėjusi asmenybė,  savo šlove ir meniniais laimėjimais  jau neva toli pranoko M.K. Čiurlionį. Nežagtelėjau, neužspringau, nesuklapsėjau blakstienomis  padažnėjusiu ritmu.

Girdėjau pasakojimą apie tai, jog žmogus, pirkęs vejos žolės sėklos ir ją pasėjęs, netikėtai susilaukė gausaus ridikėlių derliaus.  Paprastas dalykas, pasakysite, kažkas pakuojant sumaišė sėklos rūšį, esą dar galima džiaugtis, jog kieme nesudygo cukriniai runkeliai.

Dar anksčiau skaitydamas liudijimus apie Sokratą esu pastebėjęs, jog šis atėnietis, šlovingas senovės vyras, tokios disciplinos kaip etika pradininkas dorovės teorijos plėtotėje dažniausiai operuodavo drąsos ir teisingumo pavyzdžiais, taigi jam, yra pagrindas taip manyti, visų pirma rūpėjo atskleisti šias dorybes nurodančių sąvokų turinį.

Visi esame girdėję Platono mitinį pasakojimą apie tai, jog esą kadaise žmonės buvę tobulos apskritimo formos. Kaip pasakojama, tai buvo milžiniškos galios būtybės, kurios kartą užsimojo net prieš privilegijuotą dievų padėtį.

Įsivaizduoju, jog nieko nėra komiškiau kaip dar kartą rašyti į tą patį interneto dienraštį tuo pačiu klausimu,  cituojant save patį. Reikia manyti, jog tokį atvejį gali sukurt tiki vienas iš dviejų: arba autorius yra labai išpuikęs, mano, jog turi teisę kartotis, arba jį elgtis anksčiau aprašytų būdu verčia ypatingos aplinkybės.

Graikų mitologijoje Hermio vardu yra vadinamas dievų pasiuntinys, perduodantis žmonėms Olimpo gyventojų pamokymus, nurodymus ir pageidavimus, išsakantis ir interpretuojantis dieviškąjį olimpiečių požiūrį. Be šitos Hermiui priklauso dar ir kitos tarpininko funkcijos, esą šis Dzeuso sūnus tarpininkauja  gyvenimui ir mirčiai, t.y. palydi mirusiųjų sielas į vėlių karalystę, kitaip tariant, yra Psichopompas tikrąja to žodžio prasme.

Ar jau girdėjote? Lietuvą esą gali ištikti baisios nelaimės,  šalis gi  netrukus panirs į chaosą ir tamsybes. Gal kažkiek ir kitais žodžiais,  tačiau su ne menkesne išgąsčio intonacija apie gręsiančius pavojus pastarosiom dienom bylojo ne vienas oratorius. Būtent šitaip, su garsiais parypavimais yra pasitinkamas valdančiųjų socialdemokratų apsisprendimas (beje, fantasmagoriškai pavėlavęs apsisprendimas) pertvarkyti mokesčių sistemą pagal progresinį modelį.

Sunku nepastebėti, jog pastaruoju metu po truputėlį intensyvėjęs dėmesys žiniasklaidos padėties klausimams, leidęs žymia dalimi pasistūmėti į priekį  problemų supratimui, pastarąja savaite netikėtai apsireiškė diskurso šia tema sprogimu, net – pasakyčiau -  kažkokiais perkrovos bildesiais.

Ilgai užtęsusi, labai ilgai kažko lūkuriavusi LR Generalinė prokuratūra pagaliau pranešė, jog nutraukia ikiteisminį tyrimą dėl Gintaro Beresnevičiaus mirties aplinkybių, nes nenustatė, kad policininkai būtų pažeidę kokias nors teisėtumo normas. Įsidėmėtina, jog šis pranešimas buvo paskelbtas iškart po LR prezidento metinės kalbos, taigi, be visa ko, tą atmintiną dieną, kai socialdemokratai ir konservatoriai, užbaigę pasiaikštinimus vienas kito atžvilgiu, nusprendė dėl tolesnio bendradarbiavimo.

Viena iš lietuviškų TV stočių, o, tiesą sakant, būtent ta, kurios laidas aš pats žiūriu dažniau nei kitų televizijų, kurios darbo kūrybinius pokyčius stebiu išskirtinai suinteresuotai ir labiausiai solidarizuodamasis, štai jau keletą savaičių transliuoja reklamą, raginančia žmones parduoti žemes įdomaus, viltingai skambančio pavadinimo agentūrai; čia taip pat ,,išmetamas” argumentas, jog atėjo palankiausias metas tokiam apsisprendimui, nes esą, prasidėjus ES struktūrinių fondų paramos menkėjimui...

Seimo NSGK tyrimo medžiagos išviešinimas visuomenei pateikė milžinišką pliūpsnį informacijos, supažindino su vaizduotę pranokstančiais faktais, leido pasidauginti  šiurpinančiom versijom. Kaip atrodo, niekas iki paskutinio momento netikėjo, jog panašus paviešinimas įvyks, nors apie planus paskelbti vadinamuosius liudijimų protokolus buvo pranešta iš anksto. Nesunku įsivaizduoti, jog ne vieną asmenį tokie planai privertė rimtai sunerimti.

Nieko jau nepakeisi,  nacionalinės mokslo premijos įteikimas Gintarui Beresnevičiui šio mėnesio pradžioje yra radikaliai pavėlavęs mokslininko ir rašytojo įvertinimas. Kita vertus, šis įvykis yra svarbus simboline prasme įtvirtinant Gintaro Beresnevičiaus atminimą, reikšmingas kaip moralinė, taip pat materialinė parama šeimai, tapo širdį kažkiek nuramdžiusiu visiems Gintarą pažinojusiems ritualu.

Lietuvos radijo laidoje ,,Dienos tema” diskusija dėl iš esmės naikinančio dvigubos pilietybės galimybę Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio  13 d. nutarimo išryškino kaip niekada anksčiau aiškiai argumentų ir kontraargumentų sekas šiuo klausimu ir tokiu būdu leido kiekvienam iš besidominčių įgyti labiau subalansuotą požiūrį.