Kartą jau turėjau progą viešai išsakyti nuomonę apie tai, jog pastarieji Seimo rinkimai yra įdomus įvykis platesniame globalizacijos procesų modeliavimo kontekste kaip savotiška simuliakro teorijos iliustracija. Dar daugiau, - įsijautus net galima pabandyti įrodyti, jog toks įvykis, kaip minėtasis, su kaupu pranoksta Jeano Baudrillardo, knygos ,,Simuliakrai ir simuliacija“ autoriaus, pranašystes, viršija pačias radikaliausias pastarojo diagnozes. Iš tiesų, televizininkų, susijungusių Tautos prisikėlimo partijos pavadinimu, sėkmė rinkimuose, kaip atrodo, yra kaip tik tas atvejis, kai praktika pralenkia teoriją, o įvykiai ,,realybėje“ plėtojasi sparčiau nei drąsiausios prognozės. Kitas dalykas, jog žodį ,,realybė“ čia privalome rašyti kabutėse, nes iš tiesų kalbame kaip tik apie tokį realybės derealizacijos ir tikrovės nutikrovinimo laipsnį, kai tikrovės reprezentaciją esmiškai pakeičia simuliacija, o politinės sėkmės herojumi tampa televizinių komiksų personažai. Galbūt politikos sfera iš prigimties yra užkrėsta virtualybės elementais, taigi yra persiėmusi tuščiavidurėmis ertmėmis, tačiau vis tik esame priversti krūptelėti, kai pastebime, jog karikatūra čia gali tapti neišsenkamu galios šaltiniu, o kaukės pradeda savarankišką gyvenimą anapus veidų
Simuliakras paprastai apibrėžiamas kaip tikrovės atvaizdo degradacijos atvejis. Tačiau mūsų aptariamas atvejis, regis, yra kažkiek skirtingas tuo aspektu, jog simuliakrinės būties įsivyravimo pagrindu čia tampa pačios tikrovės degradacijos tam tikroje plotmėje raiška. Tiesą sakant, nieko nuostabaus, jog ieškant naujų kelių, plačios amplitudės svyravimų ir kontrastų kontekste neretai įpuolame į vilkduobes. Kitas klausimas, ar turėsime valios pabandyt išsiropšti, ar esame užsidegę keberiotis į viršų? Pradėkime nuo to, jog pripažinkime patį faktą, kad Lietuvos miestelių ir kaimų kultūrinio vyksmo infrastruktūra yra sunaikinta iš pagrindų: dažniausiai kultūros namai uždaryti, biblioteka nefunkcionuoja, pabrangę demokratinės šalies laikraščiai ir žurnalai nepasiekia žmonių (regis, gyvenimui pakelti čia trūksta kaip tik tų n milijardų litų, kurie taip ar kitaip nusėdo į apibrėžto rato gudručių kišenes). Taigi TV neretai tampa vienintele pasižmonėjimo priemone, tarkime, jeigu ne tiesiogiai langu į pasaulį, tai bent kaip portatyviniu pulteliu valdoma rakto skylutė į kito žmogaus miegamąjį ar panašius užkaborius. Komercinių TV agresyvumas ir žmogaus sąmonės inercijos dėsnis lemia, jog lėkštumas tokiu atveju įsitvirtina kaip vienintelis siekiamybės imperatyvas. Tokia televizija, demokratiškai tarpininkaujant mums visiems, persmelkia gyvenimą iki paskutinio siūlelio, o taip pat savo ruožtu pati tarpininkauja kičinės demokratijos įsitvirtinimui. Be jokios abejonės, tokio vyksmo pagrindiniu herojumi ir savotiška personifikacija su laiku tapo p. A. Valinskas. A. Valinskas iš tiesų yra tikrasis mūsų laikų herojus, įasmeninta prieštarų manifestacija, skonio viešoje erdvėje degradacijos paradigminė figūra.
Vis dėlto esu įsitikinęs, jog be reikalo verčiamasi per galvą, ieškant neegzistuojančių A. Valinsko partijos politinių nuostatų, kokių nors užuominų apie politines simpatijas ar antipatijas, užšifruotų saviidentifikacijos ženklų. Daug adekvatesnis, regis, būtų bandymas aptarti šios simuliakrinės partijos savitumą pagal jos pačios prigimtinę raišką, t. y. ne tiek bandant nurodyti į užimamą vietą politinio spektro skalėje, kiek remiantis atvirkštine sapno logika arba siurrealistinio žanro kanonu. Pabandykime įsivaizduoti, jog tai yra, tarkime, išplėtoto farso pavyzdys su siaubo komedijos intarpais. Štai aš be galo baiminuosi, jog TPP frakcijos atstovai ims ir pradės, kaip žadėjo, domėtis Seimo nario darbo specifika, susipažins su tautos atstovo teisėmis ir pareigomis, užsimanys pagal savo nuovoką dalyvauti sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo procese. Garsiai, tarsi prisisapnavus košmarui, šaukiu: nereikia, ponai, nereikia gi! Prie gero tai neatvestų, nes įpareigotų daug kartų keisti žaidimo taisykles paties proceso metu. Daug geriau būtų mums visiems, jeigu minėtosios frakcijos nariai išliktų sočiai užlaikomi statistai, taip sakant, puikiąja patrankų mėsa. Juk ne politinės programos įgyvendinimo reikalui susibūrė ši grupė žmonių ir šturmavo Seimo prieigas, greičiau yra pretekstas manyti apie juos kaip apie tokius, kurie, įžvelgę plyšius valdžios sandaroje ir atsivėrusias kiaurymes žmonių galvose, nepraleido pasitaikiusios progos aptūpti valdžios lovį. Tokia išgrynintai techninė užduotis čia net nebuvo užmaskuota labiau paruoštais užkeikimais (neliko tam reikalui laiko). Į Seimą buvo pakviesta veržtis urmu ne pagal užsiangažavimo vienai ar kitai politinei idėjai požymį, bet pagal žmogaus konsistencijos savybes, leidžiančias pralįsti pro atitinkamos formos plyšį. Tiesą sakant, nė truputėlio negaila pralaimėjusių TPP konkuruojančių partijų, nes kaip tik jų gudravimai išpureno dirvą A. Valinsko kompanijos pergalei. Jau ne vieną kartą skirtingose partijose į rinkimų sąrašus buvo įrašomi žinomi žmonės iš pašalies, buvo siekiama pritraukti rinkimų reikalui išpopuliarintus TV veidus. A. Valinskas išsiskiria čia tik tuo, jog tokią blogą praktiką išplėtojo iki kraštutinio, iš tiesų ribinio taško, tuo pačiu negailestingai sukarikatūrindamas visą politinę šalies sistemą. Taigi galų gale atsitiko taip, jog partijoms ieškant Veido, mūsų gyvenimą, anot poeto, vieną kartą netikėtai užplūdo Užgavėnių kaukės.
Kas be ko, ne Seimo nario atlyginimas rūpi pačiam ponui Valinskui, bet iškilesni dalykai, pavyzdžiui, didinga valdžia, leidžiantis susireikšminti statusas, šlovės horizontai. Kita vertus, tarsi ir nebuvo pagrindo ypatingai nerimauti dėl šio aukštą postą užėmusio žmogaus pirmųjų liapsusų ir lėkštos bravūros. Kam nepasitaiko, be to, daug kas ta proga pagalvojo, jog toks žmogus kaip A. Valinskas anksčiau ar vėliau pagaus ritmą, nušlifuos briaunas, įgis patirties. Tačiau šiandien jau leisiu sau pastebėti, jog pučiasi šis žmogus vis dėlto ne dienomis, o valandomis ir kol kas nesiruošia nuleisti garo. Napoleoniški kompleksai čia, kaip sakoma, keroja labai laisvai.
Istorijos su A. Brukšo protegavimu į Aplinkos ministro postą parodė, jog ši fantasmagorinė partija (TPP) gali daug pribjauroti tiek žmonių sielose, tiek gyvenime.
