• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Viešosios erdvės dinamiką didžiąja dalimi apsprendžia skandalų dažnumas ir intensyvumas, nors, žinia, nėra jokių tokio tipo intensyvumo matavimo vienetų, taigi apie kokį nors skandalometrą  su tiksliai pažymėtomis padalomis galime kalbėti tik juokaudami, neatsispyrę pagundai pradėti pokalbį nuo lengvabūdiško kalambūro. Iš kitos pusės žiūrint, kyla klausimas – ar tarpuose tarp skandalų  nevyksta nieko tokio, kas reikalautų išskirtinio dėmesio ir keltų mūsų rūpestį? Kaip atrodo, yra kaip tik priešingai: labiau nei triukšmingi įvykiai mūsų gyvenimo kryptį lemia smiltelė po smiltelės sukaupta kasdienybės patirtis, po truputėlį išryškėjančios tendencijos, tas pripratimas, kuris leidžia susigyventi net su didžiausiomis deformacijomis, savo ruožtu galbūt taip pat atsiradusiomis iš mažyčių nukrypimų. Šiuo atveju būna, kad net struktūriniai pasikeitimai lieka šešėlyje, už sufokusuoto dėmesio ribų, žemiau, taip sakant, dėmesio slenksčio. Taigi šiandien vardan iliustracijos kaip tik ir norėtųsi atkreipti dėmesį į tas aplinkybes, kurios esmiškai būna svarbios mūsų gyvenimui, bet paprastai yra pražiopsomos. Vieną iš tokių aplinkybių galėtume pabandyti išryškinti keldami klausimą - kaip pavadinti, nusakyti ir tiksliau apibrėžti tą žmonių grupę (klasę), kuri Lietuvoje įgyvendina mus visus liečiančius sprendimus?

REKLAMA
REKLAMA

Kalbėsiu dabar tikrai ne apie vadinamuosius (jau pabodusius mūsų aptarimuose) valstybininkus, kurie formuluoja užsakymus ir teikia nurodymus vykdytojams. Domina šįkart kaip tik pastarieji. Kaip atrodo, naujosios nomenklatūros, biurokratijos, valdininkijos pavadinimai yra pernelyg nutolę, formalūs ir drauge nepakankamai imlūs, siekiant vienu žodžiu pažymėti šiandien Lietuvoje susiformavusios vykdytojų kastos specifiką. Kalbame apie ypatingą šios kastos egzistavimo terpę ir vienpusiškai užprogramuotos sąmonės raišką, apie savotiškai ,,užzombintas“ veiklos aplinkybes. Taigi galbūt  dėl to įvardijimo tikslams čia net galėtume    pamatuoti tokį nemokslinį terminą kaip ,,zombis“. Žinoma, niekas nedraudžia ieškoti tikslesnių,  labiau korektiškų, nieko jau nebeerzinančių įvardijimų. Negaliu prisiminti - kas, galbūt skaitytojas padės atkrapštyti atmintį  - kažkuris iš didžiųjų filosofijos grandų vartojo išsireiškimą ,,žmogus su trimis ketvirtadaliais galvos“. Panašumas tas, jog abiem atvejais kalbame apie žmogų, kuris atsisako tam tikrų sąmonės  išteklių, dar kitaip tariant, pats aukoja kai kurias sąmoningumo galimybes funkcionalumo išplėtojimo naudai. Čia iš tiesų kalbama apie vieną ir tą patį atvejį, kai siekiant didesnio prisitaikymo atsisakoma savimonės raiškos, vertybinių nuostatų, teisės abejoti. Kad tai mūsų aplinkoje yra labai ryškiai prasimušanti tendencija, rodo visa eilė pavyzdžių, tačiau pati ryškiausi nuoroda yra Aplinkos ministeriją krečianti ,,zombiada“: kažkam mostelėjus lazdele, visa eilė šios ministerijos tarnybų lenktyniauja viena su kita, siekdamos nubausti, kažkaip sutramdyti klanui neparankias, pašlemėkų reikalavimams vis dar nepaklūstančias R.Baškytę irA.Stancikienę. Pasiekėme tą lygį, kai politinės valdžios ir administracinės valios vertikalė yra taip tobulai sustyguota, jog galima būti tikram dėl to, kad net pačios niekingiausios komandos valstybinės įstaigos tarnautojų  su  abejingais veidais bus įvykdytos iki galo, iš vienos pusės, siekiant maksimalaus veiklos efektyvumo, iš kitos,  nekvaršinant sau galvos – į kokius tikslus tokia veikla orientuota. Prisimenant, jog okupaciniam režimui reikėjo net labai pasistengti, kai išties tik milžiniškų pastangų dėka pavyko suburti kažką panašaus į pagalbininkų gretas, darosi dar labiau keista dėl to, kad šiandien kaip iš gausybės rago didėja armija žmonių, pasiruošusių be didesnių skrupulų įgyvendinti net pačias žalingiausias, Lietuvą tiesiogiai naikinančias komandas. Leiskite paklausti – iš kur atsiranda tokia veislė, savitas antropologinis porūšis?

REKLAMA

Kartais kyla įspūdis, jog dauginasi anieji kažkaip kitaip, jau nebe tradiciniu lytiniu būdu, bet, tarkime, kopijavimo aparato ar kitokio panašios paskirties įrenginio pagalba. Tokie jie atrodo neįtikėtini, išgalvoti, robotizuoti. Tačiau iškrinta iš sistemos kaip tik tie, kurie, kaip ir čia pavadintos pavardėmis moterys,  dirba savo šalies žmonių labui, gindami valstybės idėją  ir piliečių interesus. Regis, sistema iš tiesų funkcionuoja jau taip tobulai, jog žmogaus padorumą ir civilizuotumą  iškart atpažįsta kaip pavojų pačiai sau arba, kitaip tariant,  kaip trukdžius, kuriuos beveik automatinės savireguliacijos būdu siekia pašalinti; taigi, galime spėti, tokių savybių žmogus anksčiau ar vėliau iššauks ugnį į save. Pasišventę ne tiek sistemos programavimui, kiek realiam darbui tarnautojai, ypač tokie pasišventėliai gamtosaugos sferoje, patiria milžinišką spaudimą, todėl čionai  nesugniuždyti visuomenė labui kol kas dar pluša tik neįtikėtinai atsparūs, užsigrūdinti baisių perkrovų, stalkeriškos sąmonės konfigūracijos žmonės.

REKLAMA
REKLAMA

Kaip atrodo, problema ta, jog pačiu didžiausiuoju pavojumi mums visiems yra pati minėtojo tipo sistema. Tai tokio pobūdžio sisteminė visuma, kuri gali tobulai funkcionuoti užprogramuota bet kokiam tikslui, net savinaikai. Kadangi sistemos funkcionavimo reikalui yra pajungti visi svarbiausieji šalies resursai, tokio tipo sistemos susinaikinimas įtrauktų mūsų gyvenimo pagrindų sunaikinimą. Jeigu Lietuva iš tiesų turi fatališkos prigimties neprietelių, tai būtent šioje sferoje, siekdamas sistemos užprogramavimo ar perprogramavimo, toks likimo priskirtas mums neprietelius galėtų pasiekti savo nedraugiškų tikslų, neprisiimdamas jokios atsakomybė sau. Įsivaizduokime, jog, tobulėjant biotechnologijoms, kada nors bus išvesta tokia višta, kuri pati sugebės nusipešti sau plunksnas, išsikepti ant iešmo, o patiekta ant stalo dar pasakys puotaujantiems ,,skanaus“. Žinoma, čia kaip tik nelabai skoningai pajuokavau, tačiau visai nejuokinga dėl to, jog  būtent panašaus pobūdžio sistema mūsuose tampa gyvenimą organizuojanti jėga.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Savo ruožtu, kaip žinome, kitame visuomenės pakraštyje gyvenančius žmones kažkoks gudrutis pavadino runkeliais ir toks pavadinimas prilipo. Savo esme tai yra įžeidžiančios intonacijos metafora, nors drauge šitokiame sulyginime slypi tam tikras pripažinimas. ,,Runkelis“ skamba kaip sėslumo metafora, kaip žmonių, suaugusių su žeme, galėtume net pasakyti, įaugusių į  žemę, pravardžiavimas. Tokios metaforos plėtotėje kalbame apie šakniagumbį, kuris visa savo esme yra ŠAKNIS, kurio struktūrinė raiška yra BŪTI  ŠAKNIMI. Štai vėjas lengvai pakelia nuo žemės ir blaško pernykščius medžių lapus, draiko įvairiausias šiukšles ir atliekas, sustiprėjęs vėjas gali palaužti iškiliausius medžius, tuo metu šakniagumbis tvirtai įsikibęs į žemę atsilaiko net prieš pikčiausius likimo vėjus.

REKLAMA

Kita vertus, šakniagumbis taip pat gali būti skirtingų rūšių. Tikėkimės, jog kada nors ir pas mus užaugs toks svogūnėlis Čipolinas, kuris skaudžiai iškarš kailį visiems niekšams ir išpuikėliams. Tačiau, kaip atrodo, padedant čipolinams ar ne, laisvės idėja jau šiandien mus visus  primygtinai įpareigoja pradėti žygį dėl Lietuvos ežerų ir upių išlaisvinimo nuo tvorų. Skauda širdį, kai niekam nenusikaltę Lietuvos ežerai yra įkalinami koncentracijos stovyklose.

Per keletą dešimtmečių mūsų gyvenime daug kas pasikeitė iš esmės, tačiau abreviatūra, regis, išliko ta pati: LTSR. Lietuvos Tvorų Subjaurota Respublika!                                                           


REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų