Dovilė Stoškutė

Pastaruoju metu vis dažniau galima išgirsti apie skaudžias avarijas, į kurias patenka motociklininkai. Nelaimingi atsitikimai dažnai baigiasi sunkiomis traumomis, o kartais ir mirtimis. Kokius sužeidimus dažniausiai patiria į avarijas patekę motociklininkai, kiek gali trukti gijimo procesas ir kodėl specialios aprangos ir apsaugos padeda ne visada, naujienų portalui tv3.lt pasakoja Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriaus vadovas Linas Darginavičius.

Žiežmariuose gyvenančios Editos svorio metimo kelionė primena amerikietiškus kalnelius. Nuo mažumės buvusi apkūnaus kūno sudėjimo, vienu metu ji svėrė net 180 kilogramų, svorio tai atsikratydavo, tai vėl priaugdavo. Šiandien moteris yra numetusi šimtą kilogramų ir kardinaliai pakeitusi savo gyvenimo būdą, tačiau iki galo savo išvaizda dar nėra patenkinta. „Tuo metu aš jaučiausi sau graži, kažkaip nepagalvodavau, kad esu labai stora.

Sakoma, kad nelaimė po vieną nevaikšto. Prieš metus Trakų rajone gyvenantys Laima ir Valdas palaidojo vienturtę nuo vėžio mirusią dukrą, o prieš kiek daugiau nei du mėnesius neteko namų – juos pasiglemžė ugnis. Šiandien didžiausia jų paguoda yra kieme bėgiojančios trys anūkės ir viltis, kad padedant geriems žmonėms, prarastus namus pavyks atstatyti. „Gaisras kilo balandžio 22 dieną, apie penktą valandą dienos.

Vis dažniau žmonės ryžtasi įvairiems iššūkiams: tam tikrą laiką nesinaudoti socialiniais tinklais, nevalgyti kokio nors maisto produkto ar sportuoti. Sertifikuota DAO praktikų instruktorė, mokymų moterims „Gydomoji Tao Meilė“ įkūrėja Edita Esenku liepos mėnesį moterims meta iššūkį – 30 dienų be liemenėlės. Pati Edita jos nedėvi jau maždaug septynerius metus ir vis daugiau kalba apie tai, kad liemenėlės gali būti žalingos moters sveikatai.

Kiekvienas žmogus į grėsmingos ligos diagnozę reaguoja skirtingai: kai kurie puola į paniką, kiti nė dienos neištveria be ašarų, treti jaučiasi taip lyg žemė slystų iš po kojų. Iš kaunietės Tomos Chomskienės, trylikametės leukemija sergančios Emilijos mamos, sklinda ramybė ir tikėjimas, kad viskas bus gerai. Visa Chomskių šeima niekada neleido sau galvoti apie blogiausius scenarijus ir neabejoja, kad šis išbandymas juos tik sustiprino. Praėjusių metų kovo 15 dieną šeima prisimins visą gyvenimą.

Ne vienas kalba apie tai, kad šią vasarą lietuviai tarsi iš naujo atras savo šalį, lankytinus objektus, kvapą gniaužiančias vietas ir pramogas. Lankytojų antplūdžio tikisi ir kai kurie verslininkai, jau dabar pastebintys, kad turistų srautai su kiekvienu savaitgaliu didėja. Viena tokių vietų – Labirintų parkas Anykščiuose. Jo įkūrėjas ir vadovas Deividas Dilys naujienų portalui tv3.lt pasakoja, kaip kilo mintis įrengti parką, kodėl žmonės taip mėgsta šią vietą ir ko tikisi šį sezoną.

„Oskaro“ statulėlę norintys gauti režisieriai turėtų kreiptis į Eveliną Sandanavičiūtę ir prašyti sutikimo sukurti filmą pagal jos gyvenimo istoriją. O ji – vos 25-erių metų merginos – itin spalvinga. Šiuo metu Kaune gyvenanti Evelina kelis kartus vos nemirė, išgyveno skaudžią mylimojo išdavystę, ragavo emigrantės duonos, patyrė traumą, po kurios vos neteko amputuoti kojos. „Dažnai ir man viskas atrodo kaip filmas ar knygos ištrauka. Kartais net jaučiuosi kaip katė, kuri turi devynis gyvenimus.

Yra vietų, kuriose, atrodo, ramybė tiesiog tvyro ore. Jose tarsi sustoja laikas, dingsta visi kasdieniai rūpesčiai ir telieka mėgautis akimirka, prieš akis atsiveriančiais vaizdais ir stebuklingu kvapu. Tokių vietų nereikia ieškoti kur nors užsienyje, užtenka apsilankyti Biržų rajone, Levandų ūkyje, kur susipina lietuviška ir prancūziška dvasia bei stilius.

Kai kurie įvykiai kiekvieno žmogaus gyvenime primena patį baisiausią košmarą, iš kurio niekaip nepavyksta atsibusti. Taip neseniai nutiko ir šiuo metu Danijoje gyvenančiai lietuvei Viktorijai Petersen. Vienas stebuklingiausių įvykių – vaikelio laukimas ir gimimas, jai buvo paženklintas skaudžia patirtimi, ašaromis ir net gydytojų siūlymu darytis abortą. Tačiau Viktorija nepasidavė ir šiandien ant rankų su vyru sūpuoja dukrelę Aidą, kurią myli visa širdimi.

Dažnai sakoma, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau visko ir padarai. Šie žodžiai puikiai tinka ir iš Šiaulių kilusiai, šiuo metu Vilniuje gyvenančiai Inidei Jasnauskaitei. Unikalaus vardo savininkė ir vos 21 metų mergina gali pasigirti ilgu veiklų sąrašu: ji vienu metu studijuoja dvejose studijų programose, yra mados tinklaraštininkė, nuomonės formuotoja, kartu su vaikinu užsiima arbatos ir įvairių prieskonių prekyba.

Šiais laikais parduotuvių lentynos tiesiog lūžta nuo įvairiausių žaislų. Lėlės, konstruktoriai, žaisliniai ginklai, gyvūnų figūrėlės, dėlionės – tai tik keli dalykai, kuriuos išsirenka vaikai ir noriai su jais žaidžia. Tačiau, ko gero, nė vienas žaislas iš parduotuvės niekada neatstos rankomis pagaminto, į kurį tėvai ar kiti artimieji įdeda daug širdies. Tuo neabejoja ir kaunietė Indrė Derškuvienė, kuri savo dukrytei sukūrė nuostabaus grožio lėlių namelį. „Mintis jį padaryti kilo jau senai.

Kaune gyvenanti Rugilė Daujotaitė (32) – šiluma spinduliuojanti, be galo maloni ir plačiai besišypsanti moteris. Aksominio balso savininkė šiandien per muziką padeda gyti kitų žmonių sieloms, nors savąją ir pati išsigydė ne taip seniai. Rugilė dešimtmetį buvo priklausoma nuo narkotikų, dalyvavo šamanizmo seansuose ir tik kiek daugiau nei prieš metus atrado Dievą, kuris, kaip pati sako, ją išgelbėjo.

Sakoma, kad žaibas antrąkart į tą pačią vietą netrenkia, tačiau tai, atrodo, negalioja Gintarės ir Tomo Plungių šeimai, gyvenančiai Priekulėje. Jų penkerių metukų dukrai Medai nuo kūdikystės buvo diagnozuotas mišrus specifinis raidos sutrikimas, kitokia epilepsija ir regos nervų subatrofija. Per penkerius metus mergaitė turėjo daug reabilitacijų ir gydymų, po kurių sustiprėjo ir buvo labai pažengusi.

Socialiniuose tinkluose žmonės neįprastai anksti pradėjo dalintis grybų nuotraukomis. Vieniems jų pasisekė rasti daugiau, kitiems – vos keletą, tačiau visi džiaugiasi jau prasidėjusiu grybavimo sezonu. Kodėl pernelyg tuo stebėtis nereikėtų ir kokios yra likusio grybų sezono prognozės, tv3.lt naujienų portalui pasakoja gamtininkas Almantas Kulbis. „Galbūt keista atrodo todėl, kad lyginam, ir aš asmeniškai lyginu, su praėjusiais metais.

Daugeliui išgirdus žodį mezgimas, prieš akis greičiausiai iškyla toks vaizdas: vyresnio amžiaus moteris sėdi supamajame krėsle, nuobodžiauja ir dienas leidžia ką nors megzdama. Mažame kaimelyje gyvenanti 29-erių Monika Peganova šį gana stereotipinį įsivaizdavimą sudaužo į šipulius. Dar mokykloje pradėjusi megzti, šiandien ji turi savo prekės ženklą ir aplinkinius žavi nepaprasto grožio darbais. „Kai kurie žmonės mano, kad mezga tik mūsų mamos arba močiutės neturėdamos ką veikti.

Dėl koronaviruso ir karantino daugelis žmonių išgyveno įvairiausius jausmus – nerimą, pyktį, liūdesį, situacijos neigimą. Specialistai sako, kad visa tai yra normalu, ir kiekvienas žmogus pasirenka priimtiniausią sau būdą, kaip su tuo susitvarkyti. Tačiau VUL Santaros klinikų medicinos psichologė Evelina Sabaitytė užtikrinta – apie vieną visuomenės grupę, medikus, iš ypač arti susidūrusius su įvairiomis grėsmėmis ir psichologiniu spaudimu, kalbama per mažai.

Šešiolikmetė Simona Cymbaliukaitė neabejotinai išsiskiria iš bendraamžių. Ji dėl savo veiklos ir pasirinkto gyvenimo būdo aštuntoje klasėje kentė patyčias, buvo nepatenkinta savo kūnu ir turėjo valgymo sutrikimų. Šiandien mergina dėmesį telkia ne tik į mokslus, bet ir į tokius dalykus kaip veganizmą, „zero waste“, lėtąją madą. Kartais ji sulaukia palyginimų ir su Greta Thunberg – aplinkosaugos aktyviste iš Švedijos.

Dažnai filmuose matome, kaip žmonės susikrauna lagaminus ir pabėga į visišką nežinomybę nuo nemėgstamo darbo, rutinos, džiaugsmo nebeteikiančio gyvenimo. Vieni juos vadina bepročiais, kiti žavisi, treti – paslapčia pavydi drąsos. Būtent jos daug kas gali pavydėti ir iš Šiaulių kilusiai Gabrielei Pioraitei (27), kuri prieš beveik ketverius metus įprastos kasdienybės atsisakė dėl užgimusios meilės jėgos aitvarams.

Vaiko gimimas – vienas ryškiausių įvykių moters gyvenime. Tuo pačiu tai ir daug nežinomybės, abejonių ir klausimų keliantis etapas, su kuriuo kiekviena tvarkosi skirtingai. Kai kurios į savo nėštumo ir gimdymo kelionę pasikviečia dulas – moteris, teikiančias nemedicininę pagalbą ir palaikančias emociškai.

Vis šiltėjančios vasaros dienos greitai bus neįsivaizduojamos be maudynių. Daugelis skubės prie upių, ežerų, jūros ir džiaugsis puikiu laiku. Ką būtina žinoti, kad malonios akimirkos nesibaigtų tragedija ir kaip elgtis, jei pradėjote skęsti arba matote skęstantį žmogų, tv3.lt portalui pasakoja projekto „Mokausi plaukti“ vadovė Milda Šeibokaitė. Nors apie saugų elgesį prie vandens telkinių kalbama pakankamai nemažai, visiškai išvengti nelaimių vis dar nepavyksta.

Dažnai sakoma, kad jei negali pakeisti situacijos – keisk požiūrį. Būtent taip padarė kauniečiai Reda ir Rokas Zarauskai. Dėl karantino jiems teko atšaukti medaus mėnesį Kuboje, bet ašarų neseniai susituokusi pora neliejo. Priešingai – į situaciją pažvelgė kūrybiškai ir džiaugėsi europietiškuoju medaus mėnesiu Lietuvoje. Sutuoktiniai per kelias dienas apkeliavo Londoną, Šveicariją, Paryžių ir Veneciją.

Nors vasarą daugelis žmonių atostogauja, mėgaujasi gyvenimu, infekcinės ligos atostogų neturi ir gali užklupti bet kada. Jos ypač suaktyvėja, kai pamirštami higienos įpročiai, ir dažnai puola vaikus. Kaip būtų galima nuo to apsisaugoti ir ką daryti, jei nepavyko vaiko paskiepyti pagal skiepų kalendorių, pasakoja VUL Santaros klinikų Vaikų infekcinių ligų skyriaus vedėja, vaikų ligų gydytoja dr. Inga Ivaškevičienė.

Anykščiuose gyvenanti Giedrė Čekanauskaitė viena augina du sūnus – Lauryną ir Darių. Plačios visų šypsenos ir gera nuotaika ne taip seniai pakeitė ašaras ir baimę dėl vyresniojo sūnaus gyvybės. Prieš kelerius metus tuomet šešerių Laurynui buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos dauginių organų vėžys, vėliau ir pirminis imunodeficitas, atlikta kaulų čiulpų transplantacija. Giedrė prisimena, kad Laurynas jau nuo maždaug pusės metukų pradėjo labai dažnai sirgti.

Prieš beveik penkerius metus vilnietės Anželikos Šreder (33) gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Ką tik vestuves iškėlusios ir iš medaus mėnesio su vyru grįžusios moters laimę apkartino susikaupę tamsūs debesys. Jai buvo diagnozuotas smegenų auglys, atlikta operacija, kurios padarinius Anželika jaučia ir šiandien. „Niekada gyvenime negalvojau, kad man gali kas nors atsitikti. Turėjau ir turiu milijoną planų ir idėjų, tik tikriausiai prieš operaciją taip nevertinau gyvenimo ir laiko.

Atostogų, aktyvių veiklų, buvimo lauke ir žaidimų išsiilgę vaikai dažnai nenustygsta vietoje. Nors vasara daugeliui ir yra smagus laikotarpis, tačiau jį apkartinti gali įvairios traumos. Ko reikėtų nepamiršti, kad džiugios akimirkos nevirstų liūdnomis, ir kokius pirmosios pagalbos dalykus vertėtų žinoti, pasakoja VUL Santaros klinikų Vaikų priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėja ortopedė-traumatologė Ingrida Sapagovaitė.

Vienas iš padedančių atrakinti pasaulį ir kitas kultūras dalykų – kalbos. Tuo neabejoja ir beveik dešimtmetį Jungtinėje Karalystėje gyvenanti bei septynias kalbas mokanti 26-erių Teodora Razgūnaitė. Mergina nuo mažų dienų žavėjosi užsienio kalbomis ir gana anksti suprato turinti gyslelę jas pakankamai lengvai išmokti.  Teodora prisimena, jog būdama maždaug ketverių jau žaisdavo, kad moka kalbėti kokia nors užsienio kalba.

Sekminės – šventė, kurią minime praėjus septynioms savaitėms po Velykų. Nuo seno šią dieną žmonės ypatingai garbino gyvulius, augmeniją ir kartais švęsdavo net tris dienas. Kokios buvo svarbiausios tradicijos ir papročiai bei kodėl dabar Sekminės yra primirštos, tv3.lt naujienų portalui pasakojo etnologas Libertas Klimka. „Šita bažnytinė šventė yra labai svarbi metų cikle, tai yra trečioji iš privalomų švenčių, todėl Sekmines švęsdavo ne vieną dieną ir turėdavo daug žaismingų papročių.

Į pasaulį atkeliavęs Emilijus nuo pirmų akimirkų tėvus džiugino savo buvimu, guviais judesiais ir šypsena, tačiau po dviejų savaičių viskas staiga pasikeitė. Kūdikis vis mažiau spardėsi, nepakėlė galvytės, sunkiai pajudino ir rankas, darėsi vis tylesnis ir nevalgus. Panevėžietė Jolanta (27) iškart suprato, kad sūnui kažkas yra blogai ir pradėjo ieškoti pagalbos. „Mes pradėjome važinėti po ligonines, ieškojome ir aiškinomės, kas atsitiko, bet iš pradžių niekas nieko nerado.

Pirmadienį 58-tą gimtadienį švenčiantis poetas, teatro ir kino režisierius, vaikų rašytojas Vytautas V. Landsbergis atviras: šios dienos jis pernelyg nesureikšmina, tačiau šiemet gimtadienis kitoks – pirmą kartą jis minimas be šiais metais Anapilin išėjusios mamos Gražinos. Poetas neslepia, kad jaunystėje norėjosi ir didesnės šventės, ir dovanų, ir tortų, tačiau su metais vertingesnis tapo buvimas su savimi: „Gimtadienis – tai tokia diena, kurią mėgstu praleisti vienas.

26-erių Roko Šarausko gyvenimą prieš maždaug penkerius metus kardinaliai pakeitė knygos ir bėgiojimas. Šiandien kaunietis jau keičia kitų žmonių gyvenimus. Daug dėmesio Rokas skiria vaikams iš vaikų globos namų: su jais ne tik leidžia laiką, bet ir yra įkūręs savo vardo paramos fondą. Pašnekovas atviras: taip, kaip gyvena ir mąsto dabar, buvo ne visada. Vietoj bėgiojimo ankstyvais rytais ir knygų skaitymo jis rinkosi cigaretes ir alkoholį. Dėl gyvenimo nesėkmių kaltino visus, išskyrus save.

Dažnai sakoma, kad moters rankos – jos vizitinė kortelė, todėl daugelis jų renkasi profesionalias nagų tvarkymo procedūras. Šilutės rajone auga ypatinga manikiūrininkė – penkiametė Gabrielė, kuri vis labiau įsitraukia į šį procesą ir bent jau kol kas planuoja sekti savo mamos pėdomis.   Viktorija Pielikienė manikiūrininke tapo prieš daugiau nei dvejus metus, nes auginant du vaikus, tai jai pasirodė lengviausiai su motinyste suderinamas darbas.

Vis labiau švelnėjančios karantino sąlygos Lietuvoje pamažu leidžia pajusti įprasto gyvenimo ritmą ir sugrįžti prie anksčiau turėtos kasdienybės. Nemažai žmonių sako, kad karantinas turėjo ir teigiamų dalykų – padėjo permąstyti vertybes, kuriomis vadovaujamės gyvenime, suprasti, kas iš tiesų yra svarbiausia. Taip galvoja ir aktorė, renginių vedėja Asta Baukutė, sutikusi papasakoti, kas tapo jos karantino atradimu ir kaip gyvenimas pasikeis po jo.

Gimtadienis – šventė, per kurią dažniausiai netrūksta geros nuotaikos, būrio artimųjų ir draugų, plačių šypsenų ir, žinoma, dovanų. Vilnietės Ramunės Baltaduonienės vaikai jau kelerius metus gimtadienių neįsivaizduoja ir be tradicijos dovanas įteikti tiems, kam jų labiausiai reikia.

Diena iš dienos sunkiai treniruojiesi, tobulini krepšinio įgūdžius ir svajoji apie profesionalaus sportininko karjerą. Tačiau gyvenimas yra parengęs kiek kitokį planą. Taip prieš beveik ketverius metus nutiko tuo metu vos keturiolikos metų palangiškei Anželikai Dekontaitei. Sporto salę jai teko iškeisti į ligoninės palatą, o laiką su krepšinio kamuoliu rankose – į ilgas gydymo procedūras.

Abiturientams nenumaldomai artėja kol kas gana daug nežinios keliantys brandos egzaminai ir sprendimas, ką veikti toliau, pabaigus mokyklą? Vieni planuoja imti laisvus nuo studijų metus, galbūt kur nors įsidarbinti, kiti – renkasi tarp kelių specialybių, o štai Šiaulių Didždvario gimnazijos dvyliktokas Lukas Kvietkauskas (19) yra tvirtai apsisprendęs savo ateitį sieti su medicina. Tokiam žingsniui vaikinas tarsi ruošėsi visą gyvenimą.

Per šį gana sunkų ir įtemptą periodą daugelis žmonių turėjo marias laiko apmąstyti savo gyvenimą, iš naujo susidėlioti prioritetus ir kurti ateities planus. Turbūt ne vienas jau svajoja apie būsimas atostogas, galbūt planuoja svajonių vestuves ar ieškosi naujo būsto. Tam, kad svajonės pildytųsi greičiau, specialistai siūlo pasidaryti svajonių žemėlapį.

Prieš beveik dešimtmetį kauniečio Šarūno Vonžodo gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Jaunas vaikinas neaiškiomis aplinkybėmis iškrito iš devynių metrų aukščio pastato ir patyrė itin sunkią traumą, po kurios beveik mėnesį gulėjo komoje, turėjo mokytis iš naujo sėdėti, vaikščioti ir kalbėti. Šiandien 28-erių Šarūnas – pavyzdys, kad užsispyrimas ir atkaklus tikslo siekimas padeda ne tik atsistoti ant kojų, bet ir gyventi pilnavertį gyvenimą. „Yra sakoma, kad tik pamatęs mirtį, išmoksti gyventi.

„Kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai“ – stebuklingas, o tuo pačiu ir paprastas receptas, kuriuo vadovaujasi daugelis veiklių žmonių. 21 metų vilkaviškietė Rugilė Maslauskaitė – ne išimtis. Ji geba suderinti odontologijos studijas, fotografės darbą, keliones ir dar begalę įvairių veiklų. Mergina neslepia, kad ją kartais pykdo kalbos, jog ji laimėjo genų loterijoje, ir sako, kad viskas – nuoseklaus darbo ir atkaklumo rezultatas.

Į Anykščių rajone esantį žirgyną „Vilartas“ atvykusius klientus dažnai pasitinka ne tik viena iš žirgyno savininkių Greta Vaitkevičienė, bet ir jos ketverių metų dukra Morta. Ji drąsiai eina prie žmonių, laisvai bendrauja, rodo žirgus, kiekvieną pristato vardu. Mergaitė padeda juos prižiūrėti, o visai neseniai pradėjo ir mokytis jodinėti. Ji labai myli žirgus, o kai būna šalia jų, net susidaro įspūdis, kad supranta šių gyvūnų kalbą.

Gana dažnai galima išgirsti sakant, kad Dievas sunkiausius išbandymus siunčia patiems stipriausiems žmonėms. Tuo neabejoja ir Mažeikiuose gyvenanti keturių vaikų mama Agnė Linkevičienė, kasdien daranti viską, kad jos beveik dvejų metukų dukrytė Augustė augtų kuo stipresnė. Mažam angelėliui diagnozuotos net kelios ligos, tokios kaip generalizuota epilepsija, ataksinis cerebrinis paralyžius, hidrocefalija. Mergaitė pati nevalgo, nevaikšto, ją kasdien ištinka priepuoliai, yra sutrikusi raida.

Beveik tobula kasdienybė vos per kelias akimirkas sudūžta į šipulius, o namų jaukumą pakeičia slogios ligoninės sienos ir aplinka. Tokie išbandymai daugelį palaužtų, tačiau Dalia Dedurienė su dukra Greta plačiai šypsosi ir džiaugiasi kiekviena diena, kuri joms – dar vienas laimėtas mūšis prieš klastingą ligą. „Dabar prasidėjo dešimti ligos metai ir jie taip greitai prabėgo, tiek visko per tą laiką įvyko, kad sunku net apibūdinti.

Kai kurioms šeimoms karantinas tapo tikru iššūkiu, nes jos nebuvo pratusios tiek laiko leisti kartu. Iš pirmo žvilgsnio būtų galima manyti, jog ypač sunku yra daug vaikų turinčioms šeimoms, tačiau Ieva Lipkevičienė, 5 vaikų mama, šią hipotezę sugriauna iki pamatų. Ji ne tik spėja pasirūpinti ir namais, ir kiekvienu vaiku, padeda jiems su nuotoliniu mokymusi, bet ir, kiek įmanoma, nepamiršta savęs ir laiko su vyru.

Nors šiandien dėl karantino sąlygų švelninimo kirpyklos jau neatsigina klientų, dar visai neseniai pastarieji suko galvas, ką daryti su ataugusiomis plaukų šaknimis ar gerokai pailgėjusiais plaukais. Su tokiomis problemomis nesusidūrė Žaslių miestelyje gyvenanti Rūta Degutienė, kuri savo namuose turi asmeninį kirpėją. Ir dar ne bet kokį, o jauniausią Lietuvoje. Kristupas – 7 metų berniukas, kuris savo sugebėjimais stebina ir visko mačiusius.

Karantinas ne tik sulėtino gyvenimo tempą, bet ir tapo tikru išbandymu daugelio žmonių psichinei savijautai. Nerimas, išgąstis, liūdesys – tai tik kelios emocijos, su kuriomis pastaruoju metu tenka tvarkytis šeimoms – ne tik suaugusiems, bet ir patiems mažiausiems. Natūralu, kad daug laiko praleidžiant toje pačioje aplinkoje su tais pačiais žmonėmis, atsiranda įtampa ir kyla konfliktai.

„Kas tavęs nenužudo, tas padaro tave stipresniu“ – šį posakį yra girdėjęs bene kiekvienas. Jo teisingumu neabejoja dainininkė ir aktorė Ingrida Toleikytė (28). Moteris ketverius metus sirgo bulimija, buvo nepatenkinta savo išvaizda, o išgyti jai padėjo begalinis noras susilaukti vaikų. Šiandien jos namuose bėgioja 3 metukų Žakas, o Ingrida apie savo išgyvenimus kalba labai atvirai ir padrąsinančiai.

„Laba diena, sveikatos vartų koronos karštoji linija, klausome jūsų“ – tokius žodžius karštosios linijos savanoris Benas Žeimys (19) dažniausiai per dieną pasako bent kelias dešimtis kartų. Jis atskleidžia, kad trumpuoju numeriu 1808 visą parą skambina ne tik tie, kuriems pasireiškia viruso simptomai ir kurie nori užsiregistruoti tyrimui, bet ir besiskundžiantys visai kitais dalykais arba tiesiog norintys pasikalbėti.

Vieną akimirką džiaugiesi gyvenimu, o kitą – kovoji dėl savo gyvybės. Kartais tos akimirkos apsiverčia taip greitai, kad atrodo tik viso labo baisus sapnas. Būtent tai prieš beveik dešimtmetį išgyveno Vitalija Karpavičienė, kurios penkiametė dukra Deimantė žaibiškai atsidūrė ant mirties slenksčio. Net ir praėjus tiek laiko, kalbėdama apie šį įvykį, moteris nesulaiko ašarų. „Su metais jau prisimiršta, bet, kai pradedi pasakoti, viskas vėl pas mane atgimsta“, – pokalbį pradeda V. Karpavičienė.

Atsisakyti jaukių pokalbių prie kavos puodelio kavinėje, ilgai planuotų atostogų šiltuose kraštuose, grandiozinių švenčių su didžiausia draugų kompanija – tai tik keli dalykai, kuriuos per karantiną teko pamiršti. Tačiau režisierę Dalią Ibelhauptaitę labiausiai liūdina tai, kad visiškai sustojo kultūrinis gyvenimas. Dėl esamos situacijos menininkus kankina nežinia, o režisierė užsimena ir apie tai, kad kolektyvams gali tekti skelbti bankrotą.

Abiturientai paskutiniais metais mokykloje patiria nemažai streso: jų ne tik laukia baigiamieji egzaminai, bet ir nauji iššūkiai, ateities pasirinkimai. Dvyliktokei alytiškei Gerdai Tumynaitei (18) pastaruoju metu reikėjo galvoti ne tik apie mokyklos baigimą, bet ir kovoti su piktybine liga. Jaunos merginos šis išbandymas nepalaužė, priešingai, ji tapo stipresnė nei bet kada anksčiau.