Psichologė nurodo, kad kone didžiausias iššūkis iškilo suvokiant, kad medikai turi ne tik atlikti savo pareigą – padėti sergantiems, bet tuo pačiu ir stengtis apsaugoti save ir artimuosius.
„Ką didžioji dalis medikų išgyvena ir apie ką jie kalba – aš jaučiu pašaukimą savo profesijai, aš noriu padėti žmonėms, aš einu į darbą vedinas didelio noro, bet, kita vertus, aš grįžtu namo su didžiule baime. Aš nežinau, ką iš šito rizikos šaltinio galiu parnešti savo artimiausiems žmonėms“, – sako specialistė.
Ji neslepia, kad pačioje pandemijos pradžioje ir pati ne kartą susidūrė su šiuo sunkumu:
„Asmeniškai man, galvojant apie tai, kaip aš reagavau pačioje pradžioje šitos pandemijos, didžiausias iššūkis ir buvo ant pečių užgulusi atsakomybė, kaip apsaugoti kitus, grįžtant į savo namus ir kartu atliekant savo darbinę pareigą“.
Prašo žmonių supratimo ir sąmoningumo
E. Sabaitytė tiki, kad sveikatos priežiūros specialistai yra sudėtingoje situacijoje, kai turi sverti naudą ir žalą. Tačiau ji mato, kad kolegos visais įmanomais būdais ieško įvairių sprendimų.
„Žmonės pagalvos, kad tai yra labai šališka, kalbėti apie savo kolegas, bet aš tikrai matau dideles pastangas rasti kažkokį alternatyvų būdą, kaip padėti kaip įmanoma didesniam kiekiui žmonių. Kai kurie specialistai renkasi konsultacijas telefonu, kai kurie specialistai ieško, kaip kuo objektyviau apibrėžti kriterijus, atrinkti žmones, kuriems tos pagalbos labiausiai reikia, kad galėtų jos gauti“, – nurodo psichologė.
Ji nuoširdžiai kreipiasi į žmones ir prašo jų suprasti, kad medikai daro viską, kas jų galioje, tačiau padėti visiems ir dirbti taip, kaip anksčiau, kol kas neįmanoma:
„Aš vis tik labai prašau jūsų visų didelio supratingumo ir sąmoningumo galvojant apie tai, kad jūsų, sergančiųjų, negaluojančių, yra daug, o mūsų rankos iš dalies dėl tam tikrų atsiradusių reikalavimų apribotos.
Labai gaila, bet mes kol kas negalim pradėti dirbti taip, kaip dirbom iki šiol. Ir aš tikiu, kad ilgą laiką mes ir gyventi negalėsim taip, kaip gyvenom iki šiol.
Labai kviečiu visus stabtelti, dar kartelį pergalvoti, paanalizuoti ir ieškoti alternatyvių būdų kaip padėti sau, suprantant, kad šiai dienai sergančiųjų yra daugiau nei medikai gali priimti“.
Medikai patiria didžiulį spaudimą
Specialistė pabrėžia, kad spaudimas, kurį kasdien patiria medikai, yra didžiulis ir sunkiai pakeliamas. Šią problemą reikia spręsti ir apie tai kalbėti garsiau.
„Lenkijoje nusižudė medikas. Aš patyriau, švelniai tariant, šoką. Tą kartą aš supratau, kad mes nebegalim tylėti. Mes, sveikatos priežiūros specialistai, esam lygiai tokie pat žmonės, kurie jaučiam, bijom, nerimaujam, viliamės, tikimės.
Mūsų jausmai yra tokie ekvivalentiški – vieni yra apie mus, o kiti apie pareigą, kurią mes nusprendžiam atlikti – tarnauti žmonėms. Medikas didele dalimi atsiduoda, jis ateina su visu savo kūnu ir visa savo esybe dirbti, padėti silpnesniam, sergančiam, pažeidžiamam.
Natūralu, kad tai nėra tik kažkoks techninis darbas. Mes visi įdedam daugiau ar mažiau širdies, gal ne visi mokam tai parodyti“, – dėsto psichologė.
Ji neabejoja, kad jaučiamus sunkumus medikai kai kada paprasčiausiai slepia, nes yra išmokę ir įpratę tai daryti. Tačiau galvoti, kad jie yra bejausmiai ir veikiantys it robotai, nereikėtų:
„Aš tikiu, kad apie tai, ką šiuo metu išgyvena medikai, kalbama pernelyg mažai. Mes pamirštam, kad gydytojas yra žmogus, jis ne mašina, ne automobilis, ne kažkoks prietaisas. Jis jaučia, jam skauda. Ir kai pacientas nesveiksta, negyja, kai jam nesiseka, ir gydytojui skauda.
Apsaugos mechanizmai pas medikus yra tiek sustiprinti per visas studijas ir visą praktiką, kad galbūt jie ne visada sau leidžia parodyti, suprasdami, kiek gali būti reikalingi sekančiam klientui“.
Psichologė nurodo, kad ši pandemija į dienos šviesą iškėlė itin aktualią problemą, kurios sprendimą ateityje privaloma rasti:
„Aš tikiu, kad šita situacija į paviršių iškėlė dar vieną opią problemą, kad mes turim labai labai pažeidžiamą visuomenės grupę, kuriai užkrauta per daug, tikrai nepabijosiu pasakyti, per daug atsakomybių, ir kuriai pamirštama padėti“.
