A. Zuoko ryšys su Italija prasidėjo dar prieš daugelį metų. Iš pradžių čia jį atvedė verslas, vėliau atsirado draugų, naujų veiklų ir vis daugiau priežasčių sugrįžti. Šiandien Italija Zuokų šeimai tapusi antraisiais namais.
„Kaip kažkas važiuoja į Palangą, taip mes važiuojame į Italiją. Prieš maždaug 30 metų čia prasidėjo mūsų verslai, kai padėjome dirbti su kompanija „Benetton“. Vilniuje, Gedimino prospekte, buvo pirmoji jos parduotuvė. Vėliau atsirado vyno verslas, plėtėsi draugų ratas.
Esame jūros žmonės, negalime be laivo. Kai baigėme plaukioti Baltijos jūroje, persikėlėme į Adrijos jūrą – esame ją visą išmaišę, o vėliau ir Viduržemio jūrą. Manau, Italiją pažįstame geriau nei vidutinis italas“, – juokėsi A. Zuokas.
Įsileido į namus Italijoje
Čia, nedideliame pajūrio Riposto miestelyje, Etnos ugnikalnio papėdėje, Zuokai nusprendė įsigyti antruosius namus. Šiandien jų namas sunkiai primena pastatą, kurį jie pamatė pirmą kartą.
„Kai pirmą kartą pamatėme namą, ten buvo visiški griuvėsiai – tik sienos, nebuvo net stogo, o viduje gyveno krūva balandžių. Tačiau Artūras pamatė viziją. Sicilijoje yra daug apleistų namų, bet juos įsigyti sudėtinga, nes reikia įvairių leidimų, surinkti visų savininkų parašus.
Mums tai užtruko mažiausiai pusantrų metų, o visa renovacija – apie trejus. Iš pradžių suremontavome apatinį butą ir pradėjome jį nuomoti, o vėliau sutvarkėme visą namą“, – pasakojo Augusta.
Tiesa, Artūras neslėpė, kad Sicilija patiks ne visiems. Pirmą kartą į Riposto atvykę jų draugai kartais nesupranta, ką pora čia atrado.
„Čia jaučiamės labai komfortiškai. Nepradedame aiškinti vietiniams, kaip jie turėtų gyventi – norime būti kaip jie, integruotis. Žinoma, turiu problemų dėl šiukšlių tvarkymo. Čia galioja keista tradicija, kad žmonės kiekvieną vakarą palieka maišelius prie namų durų, o ryte jie išvežami.
Vakare, kai pats gražiausias metas pasivaikščioti, vaizdas būna nekoks. Kai atvažiuoja draugai, jie nesupranta, ką čia veikiu. Tačiau Sicilija – ne kiekvienam. Turi suprasti, koks čia yra gerumas. Man tai – nenušlifuotas deimantas“, – įsitikinęs A. Zuokas.
Pasak jo, šiuos trūkumus atperka galimybė kasdien mėgautis kokybiškais vietiniais produktais. Ryte galima užsukti į kepyklėlę šviežios duonos, o sūrinėje paprašyti ką tik pagamintos mocarelos. Kaip pasakojo Augusta, net ir žuvies galima nusipirkti tada, kai jos užsinori – tereikia nueiti į turgų ar vietinę parduotuvę. O sezono metu kainos gali maloniai nustebinti.
„Šalia namų yra kepyklėlė. Duoną jie kepa du kartus per dieną – ryte ir po pietų. Čia niekas neperka produktų visai savaitei, kaip daro lietuviai. Žmonės į turgų eina beveik kiekvieną dieną, kartais net du kartus.
Pavyzdžiui, jeigu po pietų sugalvojame, kad norime vakarienei žuvies, vakare tiesiog nueiname jos nusipirkti. Visada randame, būna šviežia. Kainos taip pat labai geros, ypač sezono metu, gegužę ir birželį. Tunas kainuoja apie 8 eurus už kilogramą – neįtikėtina! Stengiamės atsivalgyti, kol galime“, – teigė A. Zuokė.
Sicilijoje maistas yra ne tik kasdienis poreikis, bet ir svarbi bendravimo bei jausmų išraiškos dalis. Augusta laidoje pasakojo, kad vienas jos mėgstamiausių būdų parodyti vyrui meilę – pagaminti tradicinę sicilietišką kaponatą.
„Kai noriu jam pasakyti „myliu“, gaminu sicilietišką kaponatą. Šis patiekalas skirtas sunaudoti tai, ką turi šaldytuve. Jis gaminamas iš įvairių daržovių: svogūnų, paprikų, būtinai baklažanų, galima dėti ir morkų. Tuomet dedama pomidorų pasata, razinos ir kedrinių pinijų. Labai skanu.
Kiekviena šeimininkė gamina šiek tiek savaip. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad patiekalą pagaminti paprasta, tačiau yra viena paslaptis – visas daržoves reikia pakepinti atskirai. Gaminimas užtrunka apie pusantros valandos“, – dalijosi moteris.
Nustebino italų požiūris į šeimą
Vienas ryškiausių Zuokų atradimų Sicilijoje – požiūris į šeimą ir vaikus. Pasak sutuoktinių, jis yra kardinaliai skirtingas, nei Lietuvoje.
„Mes galime eiti su vaiku į bet kokio lygio restoraną – tiek į paprastą piceriją, tiek į „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintą restoraną. Visur mūsų paklausia, ar reikia vaikiškos kėdutės. Tai fantastiškas rūpestis – vaikai čia visur priimami kaip lygiaverčiai visuomenės nariai. Viešųjų vietų tualetuose taip pat visur yra vystymo stalai. Anksčiau apie tokius dalykus negalvodavome, o dabar juos labai vertiname“, – teigė A. Zuokė.
Tam pritarė ir Artūras: „Lietuvoje į vaiką dažnai žiūrima kaip į problemą, o į besilaukiančią moterį – tarsi į sergančią. Čia yra atvirkščiai. Kai Augusta laukėsi ir užeidavo į parduotuvėlę, jai visada užleisdavo eilę. Čia tarsi visas kaimas augina vaiką. Mes tai patiriame ir suprantame – kiekvienas rūpinasi arba bent bando prisidėti prie vaiko auginimo. Pavyzdžiui, nuėjus į turgų visi jau žino, kad Agata mėgsta vynuoges, todėl iškart jai duoda šakelę. Tai neįtikėtina.“
Pasak jo, bendruomeniškumas atsiskleidžia ir per savaitgalio pietus restoranuose. Prie vieno stalo susirenka kelios šeimos kartos – tėvai, seneliai, vaikai, kartais net dešimt ar dvylika žmonių. Pietūs trunka kelias valandas, o svarbiausia tampa ne greitai pavalgyti, bet pabūti drauge.
„Italijoje labai populiarūs savaitgalio pietūs restoranuose. Šeimos pradeda rinktis nuo pirmos valandos – susėda tėvai, seneliai, vaikai, kartais net dešimt ar dvylika žmonių. Pietūs trunka iki penktos valandos. Meniu nėra, restoranas visiems paruošia tą patį maistą.
Mes irgi kartais ten nueiname. Matome dideles šeimas, aplink lakstančius vaikus, kalbančias močiutes. Tokių vaizdų Lietuvoje mums trūksta. Pas mus dažnai mamos ir močiutės pačios darbuojasi virtuvėje, laksto su indais, o bendro buvimo kartu taip ir nepatiria“, – įsitikinęs jis.
Augusta taip pat pastebėjo, kad Italijoje šeimos poreikiai dažnai lemia visos dienos ritmą. Ilga pietų pertrauka leidžia žmonėms grįžti namo, pabūti su vaikais, o vėliau tęsti darbus ar užsiėmimus.
„Lietuvoje nėra tiek daug tokio atviro džiaugsmo šeima ir vaikais. Italijoje tai labai jaučiasi. Visa dienotvarkė čia sudėliota pagal šeimos poreikius. Pavyzdžiui, siesta trunka nuo pirmos iki beveik ketvirtos valandos popiet, kad žmonės galėtų grįžti namo ir papietauti su šeima.
Vaikai taip pat grįžta iš mokyklos, o vėliau eina į užsiėmimus. Jauti, kad šeima svarbi ne tik tau ir tavo sutuoktiniui, bet ir visai visuomenei. Kai jauti tokį palaikymą, ir vaikų labiau norisi, nes supranti, kad esi ne vienas“, – kalbėjo Augusta.
Dar vienas dalykas, kurį Zuokai vertina gyvendami Italijoje – galimybė atsitraukti nuo Lietuvoje patiriamo dėmesio. Ne paslaptis, kad Artūras gimtinėje dažnai atpažįstamas, todėl net paprasti kasdieniai pasivaikščiojimai gali būti lydimi aplinkinių žvilgsnių.
„Čia pailsime, nes jaučiame, kad mūsų niekas nemato ir nevertina. Vietiniai mus jau pažįsta kaip savus. Lietuvoje atsipalaiduoti sudėtingiau – Artūrą ten pažįsta visi, mane – kaip kada. Žmonės žiūri, o čia viskas paprasčiau ir galime jaustis gerai“, – pasakojo moteris.
Visgi Augusta pripažino, kad vienas dalykas yra kur kas kokybiškesnis Lietuvoje.
„Lietuvoje visos grožio paslaugos yra geresnės. Šioje srityje lietuvės tikros ekspertės. Plaukus tvarkausi tik Vilniuje, nes Sicilijoje tokios paslaugos neadekvačiai brangios“, – pastebėjo moteris.
Kaip paaiškėjo laidoje, Artūras turi ir savotišką ateities viziją – sulaukęs garbaus amžiaus atidaryti nedidelį barą, kuriame galėtų gaminti kokteilius ir kalbėtis su žmonėmis.
„Man labai patiko viename interviu išgirsta Hemingway'aus mintis – kad kiekvienas žmogus, sulaukęs garbaus amžiaus, turėtų baigti savo gyvenimą dirbdamas už baro. Suaugę žmonės paprastai turi begalę gerų istorijų, kurių niekas iš aplinkinių nebeklauso, nes yra girdėjęs jas dešimtis kartų. Todėl bare gali papasakoti jas naujam žmogui, kuriam bus įdomu.
Maža to, gali pagaminti gerą kokteilį, nes per gyvenimą išmokai juos maišyti. Du viename! Man ši mintis labai patiko. Aš irgi turėsiu barą, kai man bus 80 metų, gaminsiu gerus kokteilius ir galėsime kalbėtis apie gyvenimą bei nuotykius“, – šypsodamasis kalbėjo A. Zuokas.
Visą laidą galite pamatyti čia:
