Kas mums kelia pavojų? Maistas. Jei valgome kas pakliūva. Oras. Jei bėgame paskui mašinų išmetamuosius vamzdžius. Pastogė. Jei ji dengta kenksmingomis plokštėmis. O laikas? Nesąmonė. Nes žmogus yra “biologinė laiko mašina", jei nepamiršom genijaus Froido. Yra žmogus, yra ir jo laikas; jis ir baigiasi su juo.
Žinoma, nerasi nė vieno gyvo padaro, kuris išneštų sveiką kailį iš šito gyvenimo, bet, savaime suprantama, kiekvieną kailį laikas (psichologinis, biologinis, socialinis, egzistencinis) iškaršia nevienodai.
Kiek žodžių telpa į minutę
Vienas iš faktorių, saugančių mūsų kailį, yra darnaus sugyvenimo su laiku jausmas. Tačiau kaip suspėti daryti karjerą, gimdyti vaikus, perskaityti norimas knygas? Pasistatyti namą, pasodinti medį. Aplankyti svečias šalis ir tėvų kapus? Jei žmogų skausmingai ima persekioti šitas klausimas, galima įtarti, kad jis nebesutaria su laiku, vadinasi, ir su savimi.
- Kiek žodžių galime įdėti į minutę? - klausia psichiatrė psichoterapeutė Jūratė Bajarūnienė ir pati atsako: - Juk per minutę mes galime ištarti tik tam tikrą skaičių žodžių. Pabandykime ištarti juos padauginę iš dešimt - kas iš to išeis? Kas išeis iš mūsų biologinių padargų ir kas išeis iš mūsų dialogo? Įsivaizduokite, sėdame į automobilį. Jam pajudėjus tarsi įsikeliame į kitą - pagreitinto laiko dimensiją ir iš taško A į tašką B persikeliame ne per savo biologiją, bet per savo technologiją. Tai jau nebe mūsų vidinis, bet metalo motoro laikas. Tai tik vienas pavyzdys, o kiek dar yra pagreitintų technologijų. Jei aš skrendu lėktuvu, tai mano biologinis vidinis laikrodis, savaime suprantama, negali spėti su juo...
Specialistės nuomone, nuo to, kaip mes telpame laike ir kaip išdėliojame savo prioritetus gyvenimo horizontuose, priklauso mūsų nuotaika ir net sveikata.
- Štai žiūriu, kaip žmogus lipdo detalę, ir matau, kaip jis skuba, kaip nori sugrūsti save į tam tikrą laiką. Žmogus skuba daryti atradimus, skuba eidamas per gatvę ir neretai persistengia (mes įpratę persistengti). Aš manau, kad tai tikra problema, nes skubėti mus provokuoja pati aplinka. Negalėdami atsispirti jos spaudimui jaučiame diskomfortą. Bet tik žmogus gali sau atsakyti, kas jam svarbiausia. Atradimas ar lygus kaip stiklas ežero paviršius, kuriuo gėrėdamasis sugaišo laiko.
Pasaka kaip vaistas
Nors ne kiekvienas, besikreipiantis į psichoterapeutus pagalbos, gali nurodyti nuolatinio diskomforto ar net streso priežastį, kai kurie nuvokia, kad jų problemos kyla iš psichologinio ir socialinio (ar technologinio) laiko nesuderinamumo. Tačiau suvokti, anot specialistės, problemą yra viena, o įdiegti sveiką praktiką į savo gyvenimą yra kita. Nes suvokus, kad aplinka nusiteikusi vienaip, organizuoti pasipriešinimą ir vadybą būti kitaip nėra paprasta. J.Bajarūnienė pasakoja būtent per psichoterapijos seansus bandanti žmones sutaikyti su laiku ir su savimi. Viena iš galimybių - pasakų (jos visada susijusios su mitologija, patirtimi, su simboliais ir archetipais) nagrinėjimas: “Mes panyrame į pasakas, kurias dauguma prisimena nuo vaikystės. Pasakos juk nepagreitinsi, jei prašuoliuosi, nesuvoksi; mes joje ieškome ir atrandame naujų prasmių. Tai yra dviejų valandų darbas, po kurių išnyrame jau šiek tiek kitokie, patyrę, kad laikas gali būti fizikinis dydis - kai jis bėga, bet gali būti egzistencinis, kai jį išreiškiame prasmėmis".
Žmogaus prisitaikymo prie socialinio laiko galimybės vienokios, tarkime, pirmame gyvenimo dešimtmetyje, kitokios antrame, penktame, septintame ir taip toliau. Psichoterapeutės nuomone, laikui bėgant mes turime daugiau įrankių organizuoti savo gyvenimą taip, kad vidinis ir išorinis laikas derėtų tarpusavyje. Galbūt internetas, kuris padeda prarasti laiko nuovoką apskritai, galėtų būti vienas iš tokių “derintojų"? Technikos stebuklą J.Bajarūnienė įvardijo kaip pseudogydytoją:
- Taip, tiesa, jis suteikia galimybę aprėpti pasaulį ir apvaliai, ir horizontalės, ir vertikalės vektoriais, kita vertus, internetas duoda galimybę pasižiūrėti ir plokščiai, skriejant tarsi vandens dviračiu ar motociklu. Jais skriedamas gali toli pamatyti, bet neužgriebti nė kiek gelmių ir neužkabinti nė kiek prasmių iš dangaus. Galima toli nuskrieti, bet jeigu skraidai labai dažnai, ir tik vandens motociklu, taip ir nesužinai, kas vyksta gelmėse, kas kinta prasmėse.
Žodis susietas su jausmu
Kuo tolyn į dešimtmečius, tuo daugiau šansų prisitaikyti prie mūsų pačių biologinio laiko, samprotauja psichoterapeutė, nes tuomet mūsų biologinis laikas jau kaip patyrimas ima veikti aplinką, kitaip tariant, tampame mažiau priklausomi nuo aplinkos.
- Tačiau bet kuriame gyvenimo dešimtmetyje svarbu, kaip ir kiek įdedame žodžių į minutę. Jei sumetame juos strikinėdami ir šuoliais, nesusiedami jų su širdimi, pradedame blogai jaustis. O kai įdedame tiek žodžių, kad jie suspėja susisieti su širdimi, būname kartu su jausmais ir kartu su sugebėtomis suvokti technologijomis. Ir tai yra mūsų darna, - sako J.Bajarūnienė.
Taigi yra laikas dirbti, laikas miegoti. Laikas knygai, laikas vaikui, laikas tėvui. Yra laikas mėtyti akmenis. Laikas pagalvoti apie laiką. Laikas sustoti. Kad išvystum išmėtytus akmenis. Kad suspėtum juos surinkti. Ir nusiramintum. Kaip Šventame Rašte parašyta.
PRIMINIMAI
Astronominis laikas žymi tarpsnį, per kurį Žemė apsisuka aplink Saulę (metai), ir tarpsnį, per kurį Žemė apsisuka aplink savo ašį (para). Šie parametrai yra pastovūs ir nepriklauso nuo žmogaus manipuliacijų laiku.
Psichologinis arba biologinis laikas yra permanentinis ir atsitiktinis, priklausomas nuo daugybės veiksnių. Pavyzdžiui, metabolinių procesų greitis žmogaus organizme yra kur kas lėtesnis negu gyvūnų ir daug lėtesnis nei paukščių ar vabzdžių. Dėl to ir organizmų gyvenimo trukmė astronominiu laiku skiriasi - žmonės gyvena ilgiau nei daugybė gyvų organizmų planetoje. Pasak mokslininkų, psichologinis laikas gali kisti priklausomai nuo temperatūros, radiacijos, magnetinio lauko ir pan. Šie procesai veikia vidinį laikrodį ir organizmai greičiau sensta.
Geografinis laikrodžio rodyklės persukimas pirmyn atgal energijos taupymo tikslais buvo ir liko diskutuotinas. JAV specialistai nustatė, kad tokiu atveju išlieka biologinio ir geografinio laiko konfliktas. Apklausus tūkstančius gyventojų, paaiškėjo, kad laisvadieniais, kai nereikia eiti į darbą, diduma jų eina gulti standartiniu laiku ir pabunda pagal biologinį, o ne laikrodžio laiką.
8 savaites stebėjus gyventojus po to, kai buvo persukti laikrodžiai pavasarį ir rudenį, paaiškėjo, kad biologinio aktyvumo piką jie pasiekdavo tik pagal savo vidinį laiką. Studijos parodė, kad vidinio ir primesto laiko nesuderinamumas kelia grėsmę - greito nuovargio, mieguistumo ir sutrikusio miego. Kai kurie tyrinėtojai skelbiasi aptikę ryšį tarp šio nesuderinamumo ir padidėjusio infarktų, savižudybių ir avarijų skaičiaus, tačiau pripažįsta, kad tokiam drastiškam teiginiui dar trūksta rimtesnių studijų.
