Tai ne tiesiog dainynas, o nepaprasta 170 puslapių autobiografinė knyga-kūrinių archyvas, sujungianti tekstus, dainų atsiradimo istorijas, akordus, „Steampunk“ stiliaus iliustracijas bei unikalų audio turinį, pasiekiamą QR kodų pagalba.
Atvirame pokalbyje portalui tv3.lt V. Stakėnas papasakojo apie ilgą kūrybinį kelią, tėvų nepritarimą pasirinktam keliui, užgrūdintą kovotojo charakterį bei tai, kaip gimė šis unikalus, analogų Lietuvoje neturintis leidinys.
Išgirsti gyvai knygos „Baladės po skrybėle“ pristatymą galite jau šį šeštadienį – 19 val. Kauno „Žalgirio arenoje“ vyksiančioje knygų mugėje.
Nuo pagalbinės mokyklos iki „Tranzistoriausp“ idėjos
Mintis parašyti knygą V. Stakėnui kilo toli gražu ne vakar. Pirmieji bandymai siekia dar tuos laikus, kai baigęs institutą, kur įgijo oligofrenopedagogo bei logopedo specialybę, jis pradėjo dirbti pagalbinėje mokykloje-internate su vaikais, turinčiais intelekto negalią.
„Pradėjau dirbti auklėtoju, ne mokytoju. Tai buvo internatas, kuriame trečdalis vaikų neturėjo namų arba turėjo tėvus, pas kuriuos geriau būtų nėję. Tekdavo praleisti daug laiko, kelti ryte, perimti po pamokų, budėti vakarais. Tada kilo mintis parašyti knygą „Sekmadienis – darbo diena“. Galvojau aprašyti tų vaikų ir greta dirbusių mokytojų gyvenimus. Buvau pasidaręs keletą eskizų, bet viskas taip ir baigėsi. Tai buvo pirmasis mano bandymas“, – dalijasi jis.
Vėliau keliaujant po Lietuvą su gitara kilo kita idėja – parašyti vadovėlį autostopininkams, kurį norėjo pavadinti „Tranzistorius“.
„Tranzistorius – tai tranzuotojas – „balsuotojas“. Pasiimi gitarą, išeini į miesto pakraštį, keli ranką... Tai būdavo romantika, bet kartais ir keblu. Iš Šiaulių į Vilnių pavykdavo nuvažiuoti pigiai ir dar draugų susirasti. Vairuotojai nustebdavo, kad esi muzikantas, nieko neuždirbi, bet išsiruošei į Vilnių. Tad norėjau parašyti taisykles tam tranzuotojui: kur atsistoti, ką kalbėti, ko nekalbėti, kaip patikti vairuotojui, kad jis ne tik nuvežtų iki kito miesto pakraščio, bet ir pristatytų tiesiai ten, kur tau reikia“, – šypsosi V. Stakėnas.
Nors pirmieji sumanymai nebuvo įgyvendinti, 1995 m. pasirodė jo tekstų ir gaidų kišenės dydžio dainynas „Baladės“.
„Po jo prikūriau naujų opusų, įrašiau pluoštą muzikos albumų ir antrame šio amžiaus dešimtmetyje ėmiau galvoti apie naują leidinį... 2020-taisiais COVID-19 pandemijos nelaimė buvo ne tiek stimulas, kiek signalas kovoti savaip – imti plunksną. Taigi, prieš šešerius metus ir startavau“, – dalijosi jis.
Knyga, kurioje telpa dešimties albumų darbas
Knygoje „Baladės po skrybėle“ publikuojami 63 išskirtiniai kūriniai. V. Stakėnas prisipažįsta, kad iš visos 346 baladžių kolekcijos atrinkti pačias vertingiausias buvo milžiniškas iššūkis.
„Aš visada buvau vienišius, kur žmogus tik su gitara gali išsisakyti – groti. Tai tikrasis mano pašaukimas. Tai yra keliaujantis muzikantas – folk musician, arba kaip pas mus sako – dainuojamoji poezija, bardas. Amerikiečiai turi gerą terminą singer-songwriter – dainuoja tai, ką pats sukūrė“, – sako V. Stakėnas.
Knygos išskirtinumu tapo QR kodai, kuriuos nuskenavus išmaniuoju telefonu galima išgirsti kiekvienam kūriniui specialiai įrašytą ar iš archyvų ištrauktą akustinę versiją.
„Idėją dėl QR kodų man pasiūlė Ignas Marcinkevičius (1ggy), gyvenantis JAV. Jis – ne tik lietuviškai kalbantis žmogus, bet ir mano sūnėnas. Prodiuseris, su kuriuo jau buvome išleidę albumą „sTAKENas“. Jis mane ir paskatino: „Dėde, darykim“
QR kodų skaitytuvą dabar turi kiekvienas „stiklinis“ telefonas – taip vaizdingai juos vadina mano uošvienė. Bet pats nemaniau, kad šis darbas mane taip stipriai nuvargins. Įrašyti ir paruošti 63 kūrinius – tai tas pats, kas išleisti dešimt muzikos albumų!“ – sako muzikantas.
Įrašų procesas tapo tikra geografine dėlione: vokalai ir gitara, lūpinė armonikėlė, kazū buvo įrašinėjami V. Stakėno namų studijoje Šiaulių rajone, garso takeliai keliavo į Pitsburgą (Pensilvanija, JAV) pas Igną, o vėliau prie gludinimo darbų prisijungė ir dainų autorius, aranžuotojas, muzikos pedagogas, grupės „Sekmadienis“ vadovas Antanas Dargis Mažeikiuose.
„Išėjo nebe linija, o visas trikampis: Vijoliai – Pitsburgas - Mažeikiai. Dėl to garso darbai truko ilgiau nei pusę knygos viso rengimo laiko. Leidėjas nervinosi, tiesiai šviesiai pasakysiu – galvojo, kad yra apgautas. Bet aš negalėjau „daryti ant durniaus“. Turėjo būti gerai. Kai pagaliau viską sudėjome į krūvą, supratau, kad Lietuvoje tokio leidinio, kur būtų tiek daug komponentų, ko gero, dar nėra buvę“, – užtikrintai sako Virgis.
Atskleistos gyvenimo paslaptys ir chronologinė tvarka
Knygos literatūros redaktorius, panevėžietis, buvęs Šiaulių dainuojamosios poezijos studijos narys Arnoldas Simėnas pasiūlė balades knygoje išdėstyti ne pagal temas, ne pagal abėcėlę, o griežtai chronologiškai.
„Kai baladės išdėstytos chronologiškai, tu gali skaityti jas kaip mano gyvenimo aprašymą . 90 proc. viso literatūrinio turinio yra autobiografiška. Skaitai tekstą, klausaisi įrašo, skaitai legendą šalia – ir matai visą mano buvimą šioje žemėje: vaikiškus metus, studijas, pedagoginį darbą, muzikavimo pradžią ir dabartį. Kaip taikliai pasakė leidyklos „Slinktys“ vadovas Juozas Žitkauskas – „Šią knygą autorius rašė visą savo gyvenimą“, – atskleidžia V. Stakėnas.
Dalis dainų įrašų knygoje – archyviniai, niekur anksčiau neskambėję.
„Vieną kartą klausau tokį įrašą, žmona girdi ir sako: „Koks ten ožiukas mekena?“ O tas „ožiukas“ – tai mano balsas prieš keliasdešimt metų! Aš visada norėjau žemesnio tembro. Kai kurios dainos per tris dešimtmečius evoliucionavo, keitėsi. Jaunystėje norėjosi išsakyti viską per 4–5 posmelius, o dabar lakoninu – suprantu, kad geriau palikti erdvės paties klausytojo mintims ir pauzėms“, – atvirauja jis.
Tėvų nepritarimas ir užgrūdintas „kovotojo sindromas“
Vienas atviriausių pokalbio momentų – V. Stakėno prisiminimai apie santykius su tėvais. Garsaus Šiaulių gydytojo urologo ir medikės šeimoje užaugęs Virgis nevalingai planavo pasukti tėvų pėdomis, tačiau meilė muzikai viską apvertė aukštyn kojomis.
„Tėvai tikėjo, kada sūnus taps „normaliu žmogumi“. Įstojau į mediciną, bet po pusantrų metų „parnešiau kirvelį namo“ dėl gitaros. Namuose, žinoma, kilo tikras karas. Tėtė neleido dykinėti – nuėjau dirbti į onkologinį dispanserį sanitaru. Ten susidraugavau su ūkvedžiu, kuris parodė kambariuką, kur galėjau atsinešti gitarą ir per pietų pertraukas pabrazdinti. O namuose tėvams vaizduodavau, kad ruošiuosi grįžt į universitetą egzaminų perlaikymui: sėdžiu balkone su vadovėliu, bet po knyga pasikišęs sąsiuvinį rašau tekstus! Kai jie išeidavo, klausydavausi lenkų radijo per VEF‘a“, – prisimena V. Stakėnas.
Vėliau persivedęs studijuoti į Pedagoginį institutą, Virgis visą laiką jautė tėvų nepasitikėjimą jo muzikiniu keliu.
„Tėvai gal nesuprato manęs, bet aš jiems be galo dėkingas. Jie manyje užgrūdino kovotojo charakterį. Aš nieko negavau paprastai ir lengvai. Mano sesuo buvo tėvų pasididžiavimas – mokslų daktarė JAV. Esu dėkingas jai už sūnų, mano bendražygį.
Mama sakydavo: „Na va, žiūrėk, tavo klasiokas jau antrą knygą parašė...“ Mano argumentas: „Mama, aš penkis albumus išleidau...“ Bet jiems atrodė, kad knyga – kapitalinis dalykas, o plokštelę gali įrašyti daug kas. Arba atėję tėvų draugai sako: „Atvažiavom į Palangą, o ten tavo sūnus Vasaros estradoje groja!“ Tėvas tik mojuodavo ranka: „Ech, jis ten savo užsiiminėja...“ Lyg ir nesmerkia, bet tikisi, kad gal pasikeis, taps geru pedagogu ar pasuks į kokį verslą, – dalijasi vyras.
Knygos turas ir sugrįžimas pas gerbėjus
Pirmasis, dar neoficialus knygos sutikimas įvyko festivalyje „Visagino country“, kuriame Virgis Stakėnas pasiekė unikalų Lietuvos rekordą – ten jis pasirodė jau 31-ąjį kartą!
Oficialus knygos „Baladės po skrybėle“ pristatymas suplanuotas rugsėjo 19-osios vakarą (19 val.) Kaune, „Žalgirio arenoje“ vyksiančioje knygų mugėje, po kurios laukia susitikimai su gerbėjais visoje Lietuvoje:
„Norėsiu knygą pristatyti savo gimtuosiuose Šiauliuose, kur mano visos šaknys. Taip pat sostinėje – gal ant to didžiausio kalno, kur kaukia vilkas! (šypsosi) Taip pat Panevėžyje, kur gyvena knygos bendraautoriai – redaktorius Arnoldas Simėnas bei piešinių autorė. Užsuksiu ir į Žemaitiją, nes viena daina knygoje atlikta žemaitiškai, ir, žinoma, būtinai į Aukštaitiją – čia mano tėtės šaknys, esu prikūręs visa pluoštą Rokiškio tarme.“
Virgio Stakėno knygą „Baladės po skrybėle“, kurią išleido leidykla „Slinktys“, sudaro 170 puslapių. Šiame leidinyje pateikiami 63 autoriniai kūriniai su dainų tekstais, akordais ir jų atsiradimo istorijomis, bibliografijos gausa. Kiekviena daina papildyta QR kodu, leidžiančiu išmaniuoju telefonu išklausyti specialius garso įrašus. Knygą puošia dailininkės Jolantos Rudokienės „Steampunk“ stiliaus piešiniai, biografinės nuotraukos bei rankraščių faksimilės, o įžanginius žodžius jai parašė kompozitorius Giedrius Kuprevičius ir rašytojas Rimantas Kmita. Knygą maketavo dailininkas Vilmantas Dambrauskas.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
O į mediciną stojo,bet neįstojo,nes prastai mokėsi ...
Sovietmečiu komjaunuoliškas daineles traukė...
