Atvirame pokalbyje naujienų portalui tv3.lt moteris papasakojo, kaip palaiko artimą ryšį su Anglijoje gyvenančiu sūnumi ir anūkėmis, atskleidė, kodėl viena jų – jos kopija bei atviravo apie vieną svarbią taisyklę, leidžiančią į gyvenimą žiūrėti kur kas paprasčiau.
Ypatinga diena
Prieš kiek laiko moters gyvenime praūžė ypatinga diena – sūnaus Mato, kuris gyvena svetur, gimtadienis. Nors tą dieną šalia jo aktorė būti negalėjo, ji pasakojo, kad tokios progos tampa galimybe apmąstyti gyvenimą ir pajusti dėkingumą.
„Ta diena buvo kupina prisiminimų ir apmąstymų. Kai vaikas gyvena toli, ypač stipriai pajunti laiko tėkmę ir tai, kaip greitai viskas keičiasi. Žinoma, šiais laikais atstumą mažina technologijos – galime susiskambinti, parašyti, matyti vieni kitus ekrane. Tačiau mamos širdžiai to ne visada pakanka.
Tokiomis progomis prisimeni visą kelią – nuo pirmųjų gyvenimo dienų iki šiandienos. Atsiranda ir džiaugsmas, ir ilgesys, ir dėkingumas už tai, kokiu žmogumi užaugo tavo vaikas“, – dalijosi ji.
Nors savosios gimimo dienos pašnekovė sakė itin ypatinga nelaikanti, sūnaus gimtadienis atveria prisiminimų skrynią. Tiesa, jau nuo mažens savo vaikus mokė per vaikų gimtadienius pagerbti ne tik jubiliatus, bet ir jų mamas.
„Gimtadienių, ypač savojo, pernelyg nesureikšminu. Tai visų pirma mano tėvų laimėjimas. Tačiau kai gimtadienį švenčia mano vaikai, visada mintimis grįžtu į tą dieną, kai jie gimė. Iki šiol motinystę priimu kaip stebuklą ir didžiulę gyvenimo dovaną.
Visada mokiau ir savo vaikus, kad pirmiausia reikia sveikinti tėvus, o ypač mamą. Eidami pas draugus į gimtadienius jie pirmiausia nunešdavo gėlę jubiliato mamai, nes būtent ji tą dieną atliko didžiausią darbą“, – pabrėžė Violeta.
Ryšys su sūnumi ir anūkėmis
Kalbėdama apie juos skiriantį atstumą, su neseniai ypatingą progą paminėjusiu sūnumi, V. Mičiulienė teigė, kad gyvenimas skirtingose šalyse jų nenutolino – net priešingai.
„Gal kai kam atrodo keista, jog ir suaugusių vaikų nepalieku ramybėje, visada jaučiu jų gyvenimo pulsą. Ypač kalbant apie sūnų ir jo šeimą, kurie gyvena toli.
Kartais sakoma, kad išvažiuoti reikia vien tam, kad pasiilgtum. Kai jie gyveno Vilniuje, bendravome daug rečiau nei dabar. Šiandien aš esu telefoninė močiutė (juokiasi). Seku anūkėms pasakas, kasdien su jomis bendrauju telefonu“, – šypsojosi aktorė.
Violetą kaip scenos žmogų pažįsta kone visi Lietuvoje. Bet kokia ji yra kaip močiutė?
„Esu fantastiška močiutė. Jeigu būčiau vaikas, pati norėčiau turėti tokią močiutę kaip aš. Esu babi – taip mane vadina anūkės. Manau, kad vaikai mėgsta mane todėl, kad neverčiu jų anksti keltis, ravėti daržo, dirbti sunkių darbų ar vykdyti įvairių pareigų.
Jeigu rimtai, esu ta močiutė, kuri seka pasakas, kuri klausosi ir leidžia vaikams būti vaikais“, – teigė ji.
Pasak pašnekovės, anūkės su didžiuliu nekantrumu ir džiaugsmu laukia skambučių bei kiekvieno susitikimo.
„Vyresnioji anūkė Adelė kiekvieną rytą turi man naujienų ir reikalauja paskambinti. Jos laukia mūsų pokalbių, kasdien skaičiuoja dienas iki mano atvykimo. Pamačiusi lėktuvą danguje sako: „Čia skrenda babi“, – juokėsi moteris.
Anūkė – močiutės kopija
O penkiametė anūkė Adelė, aktorės teigimu, jai primeną ją pačią – tą įrodė įvykis sporto varžybose, kurioje mergaitė pademonstravo savo neeilinį artistiškumą.
„Mes su Adele labai artimos. Kartais net pasipykstame, bet kartu esame tikra komanda. Mano sūnus juokiasi, kad anksčiau netikėjo žmonėmis, sakančiais, jog Adelė panaši į mane. Dabar jis sako vis aiškiau matantis, kad augina mano kloną.
Visai neseniai supratau, kad auga mano pamaina, kai Adelė dalyvavo sportinėse varžybose. Visi vaikai stengėsi kuo greičiau įvykdyti užduotį, o ji į viską pažvelgė kūrybiškai. Vietoj to, kad skubėtų kaip visi, pavertė tai mažyčiu spektakliu.
Komanda šaukė: „Greičiau, Adele!“, o ji vis tiek darė viską savaip. Galiausiai komanda net pralaimėjo dėl jos artistiškumo. Tada pagalvojau: „O Dieve, mūsų laukia tikra artisto dalia“, – šypsojosi pašnekovė.
Nors mergaitė jau nuo mažens demonstruoja drąsą ir laisvumą esant dėmesio centre, V. Mičiulienė sakė artistės kelio jai nelinkinti. Tiesa, jei anūkė visgi pasirinktų eiti močiutės pėdomis – neabejotinai palaikytų.
„Tai sunkus kelias. Jame daug netikrumo, nusivylimų, konkurencijos ir nuolatinio savęs ieškojimo. Tačiau kartu tai ir nepaprastai gražus kelias, jei žmogus negali be jo gyventi.
Todėl nelinkėčiau jai būti artiste vien todėl, kad tokia buvau aš. Bet jeigu matyčiau, kad tai jos tikras pašaukimas, tikrai nestočiau skersai kelio. Priešingai, palaikyčiau ir padėčiau kiek galėdama.
Svarbiausia, kad žmogus rastų savo vietą gyvenime ir būtų laimingas. O ar tai bus scena, sportas, mokslas ar visai kita sritis, nėra taip svarbu. Svarbu būti savimi“, – išskyrė ji.
Kalbėdama apie anūkės ateitį, aktorė prisiminė ir savo sūnų, kuris, nors iš pradžių siekė aukštumų susijusių su režisūra, dabar eina visai kitu keliu.
„Lygiai taip pat prašiau ir savo sūnaus nesirinkti šio kelio. Tačiau jis vis tiek įstojo į konservatoriją, studijavo režisūrą. Laimei, šiandien jis šio darbo nedirba.
Vis dėlto jis pats sako, kad tai buvo nuostabi gyvenimo mokykla. Ši profesija išmokė jį prisitaikyti prie įvairių situacijų ir žmonių. Jis juokauja, kad dabar yra ir psichologas, ir vadovas, ir aktorius, ir režisierius viename, nes įgyti įgūdžiai praverčia visur“, – sakė moteris.
Teatras pasikeitė
Požiūrį apie sunkią scenos žmogaus dalią ji susidarė matydama, kaip keičiasi teatro scena. Jos teigimu, šis menas prarado dalį savo paslapties.
„Keičiasi ne tik visuomenė, bet ir pats teatras. Kartais atrodo, kad išnyko ribos ir jau nebežinome, kas iš tiesų yra teatras. Anksčiau buvo aiškios taisyklės, aiški scena ir jos ribos, o dabar viskas susilieja.
Man, kaip teatro žmogui, tai skaudu. Atrodo, kad teatras parodė savo užkulisius ir prarado dalį paslapties.
Todėl savo spektakliuose „Bėgantis aštuonkojis“ ir „Pabaisų nebus“ kalbu apie žmogiškumą, apie tai, kas mums svarbu kasdienybėje. Nenoriu kalbėti apie globalias problemas, kurių negaliu pakeisti ir kurios tik skaudina. Nenoriu gyventi nuolatiniame skausme. Noriu kalbėti apie tai, kas žmogų stiprina ir padeda išlikti žmogumi“, – kalbėjo V. Mičiulienė.
Įpročiai, padedantys išlaikyti pozityvą
Nepaisant visų teatro pokyčių ir kasdienybės iššūkių, išlaikyti vidinę šviesą bei pozityvumą jai padeda viena svarbi taisyklė.
„Man visada būna keista, kai žmonės mane vadina optimiste. Iš tiesų esu gana didelė pesimistė (juokiasi).
Aš tiesiog stengiuosi nesureikšminti to, ko negaliu pakeisti. Man labai patinka žydų išmintis: paklausti savęs, ar tai, kas nutiko, turės reikšmės po penkių sekundžių, penkių minučių, penkių valandų, penkių dienų ar penkių savaičių.
Jeigu suprantu, kad neturės – paleidžiu. Neverta laikytis įsikibus to, ko negali pakeisti. Reikia priimti gyvenimą tokį, koks jis yra“, – pasakojo Violeta.
Dar vienas dalykas, padedantis susitvarkyti su sunkumais – gebėjimas į save pasižiūrėti su humoru, kurio pašnekovei tikrai nestinga.
„Kas dar mane gelbsti – gebėjimas pasijuokti. Ypač iš savęs. Žmonėms patinka tie, kurie moka pasižiūrėti į save su humoru. Man atrodo, kad nėra nieko juokingiau už žmogų, kuris labai stengiasi atrodyti protingas, nors iš tikrųjų jam trūksta išminties. Todėl kartais sveikas humoras yra geriausias būdas išlaikyti vidinę pusiausvyrą“, – atskleidė moteris.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
