Pagal senąjį Rytų horoskopą – į mūsų namų duris pasibeldę 2011–ieji yra Baltojo Metalinio Katino metai. Nežinia, kodėl senovės kinai triušį pavadino Metaliniu Katinu, nežinia, kodėl jo metai prasidės ne nuo sausio pirmosios, o tik nuo vasario ketvirtosios, bet Naujųjų išvakarėse suskubome ateinančiųjų metų „šeimininkus„ aplankyti ir artimiau juos pažinti, laužydami galvą žmogišku ir taip pat – beviltišku klausimu – kokie tie beužtekantys metai? Kas laukia mūsų čia pat už slenksčio tvyrančioje ateityje?
Atsakymų ieškome vieno iš mėsinių triušių augintojų asociacijos įkūrėjų – Valerijaus Šnurovo triušių fermoje, kur morkytes šventinę naktį triauškia daugiau nei du šimtai ilgaausių patelių ir dvi dešimtys nuolat maisto ir meilės alkanų patinų.
Pasivaikščiojimas po Valerijaus triušių fermą mėsinių triušių iš arti nemačiusį žmogų drauge ir glumina, ir linksmina. Valerijaus augintiniai labiau primena triušį milžiną iš teletabių šalies nei tuos triušelius, kuriuos mums yra tekę glostyti pas močiutes kaime. Fermoje auginami Kalifornijos, Vienos ir Naujosios Zelandijos veislių triušiai užauga net iki septynių–aštuonių kilogramų, o Avinais vadinamų gražuolių iš Vienos net ir ausys yra simpatiškai nulėpusios, it kokių pliušinių vien iš menininko fantazijos atsiradusių žaislų. Pamatęs atkurnantį gero paršelioko dydžio pūkuotą triušį, nejučia imi kvatotis kaip žmogus kreivų veidrodžių kambaryje, patiriantis optinę apgaulę, ir mėgini įsižnybti į šlaunį, tikrindamas, ar nesapnuoji.
Triušininkystė, anot pono Valerijaus – seniai, nors ir ne itin aktyviai Lietuvoje plėtojama gyvulininkystės šaka. Vieni augintojai verčiasi augindami veislinius, kiti, kaip ir pats Valerijus, mėsinius triušius. Pats dar vaikystėje triušius auginęs ūkininkas sako mėsinių triušių auginimo įgūdžių sėmęsis ir pirmuosius ilgaausius nusipirkęs iš paties šios gyvulininkystės šakos pradininko Aloyzo Metrikevičiaus, ilgaausius auginančio jau keturiasdešimt septynerius metus.
Asociacija kolei kas jungia keturis ūkininkus, o po švenčių, pasak Valerijaus, bus priimta ir dar keletas naujų narių. Išties mėsinių augintojų Lietuvoje yra gerokai daugiau – nemažų triušių fermų esama ir Panevėžyje, ir Kretingoje, tačiau nepaisant to Lietuvoje triušienos paklausa po šiai dienai dar tebėra didesnė už pasiūlą. Tad per kiekvienas šventes triušių augintojus gurmanai tiesiog verste užverčia užsakymais, nors triušiena ne tokia jau pigi – nuo 18 iki 22 litų už kilogramą.
Ypač, pasak pono Valerijaus, triušienos populiarumas mūsų šalyje padidėjo, žmonėms ėmus atsakingiau žiūrėti į savo mitybą ir maisto poveikį sveikatai. Triušiena, anot augintojo, be abejonės – pati sveikiausia mėsa, kuri vienintelė tinkama žmogui, sergančiam diabetu.
Auginti triušius, pasak ūkininko, nėra lengva – triušiai neįtikėtinai ėdrūs, reikalaujantys nuolatinės priežiūros. „Triušiams juk negali it šuniui palikti maisto kelioms dienoms ir tikėtis, kad jo pakaks. Triušis – besotis gyvūnas – kiek jam pašaro duosi, tiek jis ir suės, o naudos iš to tikrai bus nedaug“, – sako ponas Valerijus.
Paklaustas apie patį unikaliausią bruožą, išskiriantį triušius iš kitų gyvūnų, Valerijus šypsodamasis atsakė, kad be abejonės tai – vislumas. „Kito tokio gyvūno, kurio patelė turėtų dvi gimdas – gamtoje nėra. Triušės tuo ir unikalios, kad jau pastojusios sugeba ir dar kartą pastoti. Tad, turint omeny, jog ateinantieji metai – triušio, meilė pasaulyje turėtų kunkuliuote.
Deja, paklaustas apie natūralų triušio gyvenimo amžių, ūkininkas tik gūžčioja pečiais – jis nežinąs, nes fermoje auginami triušiai gyvena tik apie trejetą metų ir niekas nesidomi, kiek išties jiems gamtos atseikėta.
Na, o triušių charakterio, pasak ūkininko, keliais žodžiais nusakyti apskritai neįmanoma. Kiekvienas triušis, kaip ir kiekvienas žmogus, yra savitas, turintis savų pomėgių, savų ydų. Šiaip apie triušį priimta manyti, kad tai baikštus gyvūnas, tačiau tarp jų esama ir labai drąsių, labai bendrauti linkusių, taip pat agresyvių individų. „Antai vieną triušę mes fermoje net pravardžiuojame šunimi, mat jai net ir maistą pavojinga paduoti – tuojau pat puola ranką dantimis. Juokiamės, jog jos narvą greitai pakeisime būda, pririšime kieme už grandinės, kad vagys bijotų prie fermos sėlinti“.
Paklaustas, kaip triušiai jo fermoje švęs ateinančius Triušio metus, ponas Valerijus atsakė nedvejodamas – gaus po nesmulkintą morką. Šis animacinių filmų įtvirtintas visų zuikių ir triušių atributas, pasak ūkininko, ilgaausių išties labai mėgstamas skanėstas. Juo palepinami patinai po alinančio darbo dienos meilės fronte, juo fermos gyventojai buvo pavaišinti šventų Kalėdų naktį – po morką kiekvienas ilgaausis grauš ir dabar, laikrodžiui skubant Naujųjų link...
