Tai naujas filmas, kurį „Skalvijos“ kino centras rekomenduoja jauniausiems žiūrovams, ypač 1-5 klasių moksleiviams. Pirmiausia dėl to, kad skatina sugrįžti prie tautinės mitologijos ir jos ištakų, pasikalbėti apie iš lūpų į lūpas perduodamų pasakojimų reikšmę ir tautinio charakterio kūrimą, žmogaus ir gamtos santykį.
Filmo režisierius pasakoja, kad „Didžiojo lokio“ istorija jo galvoje gimė iš vaikystėje girdėtų senelio pasakojimų. Kaip ir dauguma vaikų, jis leido vasaras pas senelius. Čia jis kaip užkerėtas klausėsi pasakojimų apie niekam nepavaldžią gamtą, apie Šiaurės miškuose gyvenančius pasakiškus personažus, keliaujančias uolas, miškus, kurie atgyja naktį. Nenuostabu, kad net ir suaugus šis gyvybe pulsuojantis fantastinis gamtos pasaulis nedingo iš jo minčių. Galiausiai virto animaciniu filmu.
„Kodėl animaciniu? Animacija išlaisvina – gali įgyvendinti kur kas beprotiškesnes idėjas nei kad dirbdamas su tikrais aktoriais. Be to, animacija atriša rankas vaizduotei. Čia viska galima“, – kalba filmo autorius.
Pasak „Didžiojo lokio“ režisieriaus, jam rūpėjo pasigilinti į savo tautos mitologiją ir jos vaidmenį kuriant tautinį charakterį, tapatybę, patyrinėti, kaip gimsta mitiniai herojai, kokią reikšmę šiems pasakojimams turi gamtovaizdis. Būtent iš skandinavų mitų atkeliavo ir pagrindinis filmo personažas – milžinas lokys, tapęs gamtos nepavaldumo, nenuspėjamumo simboliu. Šis gyvena tik pagal jam vienam žinomus dėsnius.
Filmo herojai – vienuolikametis Džonatanas ir jaunesnioji jo sesutė Sofija. Tik prasidėjus vasarai vaikai vyksta pas senelį vasaroti. Džonatanas jau nuo žiemos svajoja apie žaidimus su ilgai nematytais draugais ir nuotykius didžiulės girios pakraštyje, kur gyvena senelis. Vienintelis dalykas, kuris šįkart Džonatanui temdo atostogas, tai mažoji sesutė, kurią jis priverstas globoti. Kol jis bando išsisukti nuo vyresnio brolio priedermės, Sofiją prieš pat Džonatano nosį pagrobia neregėto dydžio lokys. Toks senas, kad vietiniai jau pavertė jį legenda. Prasideda ilga Džonatano kelionė, stengiantis išvaduoti seserį ir perprasti gamtos dėsnius.
Pasak „Skalvijos“ kino centro, po filmo peržiūros moksleiviai kviečiami pasilikti pokalbiui. Artėjančios šventės yra itin tinkama proga pasikalbėti apie iš kartos į kartą perduodamus pasakojimus, tokiu būdu kuriamą mūsų savimonę, prisiminti svarbiausius mitus ir pasvarstyti, kas lėmė jų atsiradimą. Į tokią diskusiją moksleivius kviečia kino edukacijos specialistė Gintė Žulytė. Tuo metu lapkričio 22 d. „Karlsono kino“ žiūrovams ji ves praktinį užsiėmimą: vaikai jie keliaus po mitų pasaulį ir kurs savo pasaką.
