Aktorius, muzikantas, o dabar dar ir režisūros mokslų studentas Vidas Bareikis daugeliui pažįstamas iš avangardinių muzikos ir teatro projektų „Suicide DJs“ ir „Stipriai kitaip“, kuriuose susipina veržlumas, drąsios idėjos bei atviras bendravimas su publika. Neseniai susidomėjęs Fluxus srove ir vieno žymiausių jos atstovų – Jurgio Mačiūno – kūrybiniu palikimu, V.Bareikis, kartu su teatro judėjimu „No Theatre“, bando atgaivinti šio meninio „tekėjimo“ pėdsakus ir kviečia žiūrovą ne tik stebėti, bet ir pajausti gyvenimo teatro pulsavimą.

Kas Jus įkvėpė pasirinkti būtent kūrybinį gyvenimo kelią: muziką, teatrą...?

Manau, kad tėvai, kurie mane dar visai mažą, šešerių metų vaiką nukreipė būtent šiuo keliu. Pradėjau mokslus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, ten baigiau fortepijono specialybę. Taigi, kūrybinis kelias prasidėjo būtent nuo muzikos, vėliau, jau baigdamas mokyklą, susipažinau ir su teatru. Vaidinau Gyčio Padegimo miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, susižavėjau aktoryste ir nusprendžiau mokslus tęsti šioje srityje.

Tuomet atrodo visai nenuostabu, kad pirmasis jūsų viešas kūrybinis projektas ir buvo avangardinės muzikos grupės – „Stipriai kitaip“ ir „Suicide DJs“.

Tuo metu buvau pasiilgęs muzikos. Po ilgų repeticijų teatre bei paskaitų norėdavosi tiesiog prisėsti prie fortepijono ir, pamiršus viską, išlieti visą energiją, visas mintis. Kartais prie manęs prisijungdavo kolega Ainis Storpirštis, vėliau dar keli kiti mūsų idėjai prijaučiantys žmonės. Taip pamažu ir atsirado „Suicide DJ's“ bei „Stipriai kitaip“. Šis muzikinis laikotarpis buvo labai smagus ir įsimintinas, negalvojome, kad mūsų muzika susilauks tiek dėmesio. Tačiau, kaip jau minėjau, anksčiau ar vėliau suvoki, kur yra tavo tikrasis kelias. Maniškis buvo teatre, nors muzika iki šiol yra svarbi mano gyvenimo dalis.

REKLAMA

Šiuo metu jūsų gyvenime atsirado dar vienas iššūkis – režisūros studijos Maskvoje. Kokius naujus kūrybinius horizontus atvėrė mokslai svetur?

Visų pirma pats išvykimas į Maskvą yra nenusakoma patirtis. Manau, kad kiekvienas turi bent šiek tiek pabuvoti svetur, pažinti kitas kultūras, pažiūrėti į save ir aplinką kitų akimis. Rusija – tikra milžinė, tačiau jos teatro kultūra merdi. Nepaisant galybės renginių, kurių visų net nespėjau pamatyti, šios šalies teatras prašyte prašosi naujų vėjų, nesustabarėjusio požiūrio. Trumpam grįžęs į Lietuvą supratau, kad, atsižvelgiant į mūsų geografinius duomenis, turime daug tvirtesnes kultūrines pozicijas negu manome, tik vis nenorime to pripažinti, neigiame, skundžiamės. Aš vis dar stengiuosi geriau pažinti Rusiją, jos mentaliteto ypatumus, suvokti, kodėl čia taip gerbiami ir vertinami lietuvių kūrėjai – Oskaras Koršunovas, Gytis Padegimas, Juozas Miltinis – nors mes, lietuviai, kažko vis delsiam pasidžiaugti tautiečių sėkme, talentu.

Kaip manote, iš kur tas pesimizmo virusas?

Gal tai baimė likti kitų šešėlyje, o gal tiesiog mums trūksta savotiškos distancijos? Gyvename arti vieni kitų, puikiai pažįstame savo draugą, kaimyną, vos ne kiekviename mieste galime sutikti matytą veidą. Taip automatiškai susiformuoji nuostatą, kad visi gyvena taip pat, kaip ir tu, na ir kad jei jau tavo draugui pasisekė, tai tikrai ne dėl talento (juk tada ir aš taip galėčiau!). Rusijoje atskirtis tarp žmonių, jų grupių daug didesnė, didžioji dalis gyventojų pasiskirstę savotiškais „vaidmenimis“: verslininkai, menininkai, šou verslo atstovai – visi jie veikia savo „rėmuose“ ir jaučia pagarbą vieni kitiems, džiaugiasi pasiekimais. Mums trūksta tokio požiūrio, apskritai pagarbos sau, kitiems, ypač vyresniems žmonėms. Atgyveno savo – ir jau kasam duobę, metam lauk, o kiek iš to žmogaus galima pasimokyti – ramybės, orumo, savigarbos...

Viename savo interviu minėjote, kad kūryba kyla iš vidinio konflikto su savimi ir aplinka. Ar dažnai tenka polemizuoti su savimi?

REKLAMA

Taip, tiesa, visas mūsų gyvenimas yra didelis ginčas su savimi, kitais, visu pasauliu. Dažnai užsimirštam, gyvenam pagal tam tikras taisykles, pasiduodam rutinai, kol vieną dieną, eidami keliu savęs paklausiam: „O kur aš einu? Ir kodėl aš einu? Kodėl būtent taip einu?“ Tada imi aiškintis su savimi, ieškai galimų atsakymų ir suvoki, kad tas tavo „labai svarbus gyvenimas“ yra labai absurdiškas. Ši gyvenimo – absurdo tema man labai įdomi, skatinanti tiek kūrybinius apmąstymus, tiek vidinius ieškojimus. Juk kartais pasieki tokį gyvenimo tašką, nuo kurio arba atsispiri ir kardinaliai keiti kryptį, arba jame užsibūni. Todėl mane ir traukia Fluxus tekėjimas, nuolatinė kaita, Mačiūno asmenybės stiprumas, juk jis būdamas ligotas ir neturtingas visą gyvenimą nugyveno juokdamasis. Iš savęs, savo nesėkmių, pasaulio kvailumo. Skaičiau jo biografiją ir šiurpau, kaip tuometinė jo būsena panaši į maniškę dabar. Taip norisi išjudinti žmones, publiką, parodyti jiems, kad be tradicinio teatro yra ir kitas, gyvenimiškas, iki skausmo artimas kiekvienam.

Papasakokite apie pastarąjį savo projektą „Mr. Fluxus“. Kokią žinią nešate publikai?

Ruošdami šį pasirodymą tarsi atversime žiūrovui du pasaulius: Jurgio Mačiūno eksperimentinę ir mūsų laikų realybę, kurią vienija Fluxus išdaigos. Žiūrovas, bandydamas įveikti Fluxus labirintą, pats atsiduria veiksmo epicentre, nebelieka tradicinio santykio publika – žiūrovas, spektaklis prasideda ne nuo užuolaidų pakėlimo, o nuo veiksmo, mįslės, žaidimo be taisyklių. Nebandome imituoti ar žiūrovams adaptuoti Mačiūno biografijos faktų, detalių, tenorime parodyti, kad viskas gali būti šiek tiek kitaip. Be tradicinės teatro „dėžutės“ (kad ir kokia ji man būtų brangi), be nuotolinio bendravimo su publika, nuspėjamos veiksmo eigos. Juk tik gal penkiasdešimt procentų spektaklio dvasios yra scenoje, visa kita – santykis su žiūrovu, ryšys, kuris arba atsiranda, arba ne. Man įdomus susitikimas su publika. Nekalbu apie liaupses arba kritiką, tiesiog norisi matyti, kad jie kažką su savimi išsineša.

REKLAMA

Dabartinis Jūsų projektas remiasi Jurgio Mačiūno gyvenimo ir kūrybos elementais. Ar ateityje žadate publiką nustebinti savomis Fluxus išdaigomis?

Šiuo metu esu visa galva būtent šiame projekte ir mąstau tik apie pasirodymo premjerą kitų metų žiemą. Sunku pasakyti, ar ateityje kursime remdamiesi Fluxus. Nors mūsų ir šios srovės menininkų kūrybinis požiūris daug kuo sutampa, dar neskubu teigti, kad „No Theatre“ kurs tik eksperimentinio meno pagrindu. Ši srovė papildė mano suvokimą, praplėtė meninį požiūrį. Štai prieš kelis metus klausiausi Yoko Ono eksperimentinių muzikos kūrinių ir galvojau: „Visiška nesąmonė ir šlamštas“. Dabar, kai pradėjau atidžiau nagrinėti bendrą Fluxus skleidimosi kontekstą, gilintis į ano laikmečio idėjas, suvokiau, kad tai nebuvo vien beprasmiškas garsų kratinys. Tai buvo šauksmas, kreipimasis į absurdo pasaulyje išnykusį, visuomenės taisyklių suvaržytą žmogų. Tas klyksmas kvietė atidžiau įsižiūrėti į pasaulį. Jei esi įsitikinęs, kad muzika tėra garsai ir nieko daugiau, išgirdęs Johnas Cage'as „4'33“ minučių tylą suvoki, kad ir ji yra savotiška muzika. Taip po truputį išsilaisviname iš riboto mąstymo ir pažįstame visas gyvenimo puses.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų