Parodoje eksponuojami devynių Lietuvos kalvių kryžiai ir saulutės. Pasak Užvenčio kraštotyros muziejaus muziejininkės Mildos Knyzelienės, apžiūrėjus parodą apima džiaugsmas dėl žmonių, puoselėjančių kūrybingumo, žinių, daug jėgos reikalaujantį meną ir tikėjimą. Todėl galima teigti, kad ši meno šaka neišnyks.
Kiekvienas, aplankęs šią parodą, gali įvertinti, ką galima padaryti iš, rodos, neįveikiamos geležies.
Lietuviška kryždirbystė įrašyta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą, todėl Kryžių statymo paprotys atkeliavo iš gilaus mūsų protėvių tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui.
Lietuvos kryždirbiai sugebėjo suderinti krikščionybę bei archajišką gamtos ir žmogaus santykį. Jau nuo XV amžiaus lietuviai statė kryžius norėdami paminėti mirusiuosius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, siekdami padėkoti už suteiktą malonę ar ieškodami apsaugos bei dvasinės ramybės.
Ant senųjų bažnyčių, memorialinių paminklų galima pamatyti labai daug senų metalinių kryžių, kurie mena jau ne vieną šimtmetį.
2001 metais Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje buvo paskelbta vienu iš pirmųjų 19-os Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų, o 2008 metų pabaigoje įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Šią gegužę sukako 12 metų, kai Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) Kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje pripažino unikalia žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybe.
„Šiaulių krašto“ inf.
