Besibaigiant adventui, paskutiniąsias dienas turėtume praleisti ramiai, vengti triukšmingų pasilinksminimų, išlaikyti širdyje ramybę ir taip sulaukti šv. Kūčių dienos. Visais laikais tą dieną buvo labai svarbu pasninkauti – šeima nei pietauti, nei užkąsti nesusėsdavo. Laukdavo tik vakarienės.
Jokių barnių ir nesutarimų
„Darbų buvo pakankamai daug: reikėjo namus tvarkyti, šeimos motina ruošdavo dvylika valgių. Taigi alkis natūraliai kuteno žmonių pilvą, todėl ryte mama jau būdavo išvirusi žirnių, pupų – kiekvienas saują suvalgo ir kantriai laukia Kūčių vakarienės. Kartais išvirdavo avižų kisieliaus – tiršto, dažnai paskaninto kanapių pienu, todėl ryte kelis šaukštus jo pakabinus buvo galima sulaukti vakaro“, – žiniomis apie senąsias tradicijas dalijasi Žaliūkių malūnininko sodybos Edukacinio skyriaus kuratorė Laimutė Tomkuvienė.
Kūčių dieną namuose vyraudavo labai graži šeimos nuotaika – stengdavosi viską vieni kitiems atleisti (skriaudas, negerumus, įsižeidimus), viską užmiršti, susitaikyti, būti labai paslaugiais vieni kitiems, pagelbėti. „Labai svarbu, šitaip nusiteikus, neužmiršti vienišų žmonių – pakviesti šv. Kūčių vakarą prie bendro stalo. Reikia ir ligonius lankyti, nunešti jiems Kūčių valgio“, – teigia L. Tomkuvienė.
Kalėdų eglutė – visžalis medis – Jėzaus nemirtingumo simbolis. Ji buvo puošiama tik Kūčių dienos pavakarę, kai darbai nudirbti ir eglutė parnešta. Kai mes pasipuošiame iš anksto, tai nereiškia, kad labiau jų laukiame. Priešingai – savo nekantrumą rodome, todėl ir šv. Kūčių vakaro reikia sulaukti, nepersivalgyti, kad sotumas ir džiaugsmas būtų pilnas, šiltas, apjungiantis visus.
Pagal senąsias tradicijas šeima prie stalo renkasi patekėjus vakarinei žvaigždei. Visi susitvarkę ir nusimaudę, švariai apsirengę susėda prie bendro stalo. Vakarienę, be abejo, pradeda vyriausias žmogus šeimoje arba tėvas. „Tai yra labai garbinga ir gražu. Visi kartu atsistoja, pasimeldžia, tėvas padėkoja už visas gėrybes, kuriomis tą vakarą šeima sotinsis, nes visi valgiai, pagaminti Kūčių stalui, yra metų derliaus gėrybės.
Pasimeldę šeimos nariai dalijasi iš bažnyčios parneštu kalėdaičiu. Pašventintas kalėdaitis simbolizuoja šeimos darną, susibūrimą, vienybę. Kiekvienas lauždamas turėtų linkėti pačių geriausių dalykų, o geriausi dalykai yra taika, ramybė, sveikata, geri metai, kai sulaukiame gražaus derliaus, vaikams linkime, kad greitai užaugtų, būtų klusnūs, darbštūs. Tai labai rimti palinkėjimai“, – mano Edukacinio skyriaus kuratorė.
Kai šeimos nariai palinki vienas kitam, paragauja kūčios. Pasak pašnekovės, kūčia – tai įvairių grūdų mišinys. Gali būti ir kviečiai, miežiai, rugiai, pupos, pupelės, riešutai, aguonos. Viskas pasaldinta medumi. Susirinkę prie Kūčių stalo ragauja kūčios ir tikisi, kad kiti metai bus sotūs ir turtingi. Vėliau būtina paragauti dvylika valgių, jei norima, kad kiti metai sėkmę neštų.
Anksčiau visi valgiai buvo paprastesni. „Silkė buvo rasale, o dabar jos gabalėlius labai storai apklojam visokiais įdarais. Seniau buvo žymiai pasninkiškesnis maistas – bulvė, kanapių druskelė, linų sėmenys. Tai buvo ne persivalgymo vakarienė, o pasninko“, – mano L. Tomkuvienė.
Kalbėdama apie nuotaiką šv. Kūčių metu, L. Tomkuvienė teigia, kad vakarienę praleisti turėtume iškilmingai, pakiliai, bet santūriai ir ramiai. „Niekas netriukšmauja ir nejuokauja, bet labai gražiai bendrauja. Kalba apie praėjusius metus, kas buvo svarbiausia, ir apie žmonių gyvenimus, nes jei suvažiuoja visa šeima, yra apie ką pasikalbėti, kuo pasidalinti, ką išsipasakoti“, – prisimena L. Tomkuvienė.
Spėjimai ir burtai – linksmiausia šv. Kūčių dalis
Po šv. Kūčių vakarienės, vykdavo įvairūs spėjimai, burtai, kurių labiausiai laukdavo jaunimas, nes tik netekėjusios merginos ir nevedę vaikinai galėdavo juose dalyvauti. Pasak Edukacinio skyriaus kuratorės, dažniausiai buvo bandoma nuspėti artėjančią santuoką. „Vedybų spėjimai yra labai paprasti. Viską galima semti ir skaičiuoti, ar porą ištraukė, ar ne. Bet reikia atsiminti, kad burtai tik vieneriems metams. Jei ištraukia vieną kūčiuką ar riešutą, tai nieko baisaus – tie metai bus vieniši, bet kitiems tai negalioja. Taip pat galima skaičiuoti malkas iš lauko atsinešus ar tvoros statinius bandyti apglėbti“, – labiausiai paplitusius spėjimus vardija L. Tomkuvienė ir teigia, kad seniau burtai buvę kur kas gražesni. Pavyzdžiui, mergina ant žemės paberdavo grūdų, duonos trupinių ir padėdavo lėkštelę su vandeniu. Tada atsinešdavo gaidį ir stebėdavo, ką pirmiausia gaidys les arba gers. Jeigu gers vandenį, gaus išgeriantį vyrą. Jeigu lesa duonos trupinius – dykaduonį. Jeigu grūdus – darbininką.
Jei šeimoje būdavo kelios seserys, joms irgi būdavo smalsu, kuri pirmiau ištekės – padėdavo ant slenksčio po kūčiuką, pakviesdavo šuniuką ir žiūrėdavo, kurios kūčiuką šuo suės pirmiausia. Ta pirma ir ištekėsianti.
Merginos, išėjusios laukan, klausydavosi – iš kurios pusės šunys loja – iš tos pusės piršliai ir jaunasis atvažiuos. „Dar galima sviesti batą per petį – į kurią pusę atsisuks, į tą pusę mergina nutekės“, – dar vieną burtą prisimena Laimutė.
Kai kuriuose regionuose vis dar traukiamas pirmas pirštų galais apčiuoptas šieno ar šiaudo stiebelis. Jeigu mergina ištraukia ilgą stiebą – senmergė liks, jeigu trumpą – greitai ištekės, jeigu storą – tai už turtingo. Vyrams reikšmės skiriasi. Storas šiaudas rodo pilnatvę ir turtą. Galima pagal šiaudo ilgį matuoti ir gyvenimo trukmę, bet tai kur kas paprastesnis variantas, nes likti senmerge ar ištekėti yra kur kas reikšmingiau nei ilgas gyvenimas.
Kūčių burtai šiuolaikiniame pasaulyje?
Net ir šiais laikais tie, kurie nori prisiminti senąsias tradicijas, praskaidrinti šv. Kūčių vakarą, bando atkartoti jas šiuolaikinėje aplinkoje. Deja, ne kiekvienas gali apkabinti tvorą ar atsinešti gaidį į namus.
L. Tomkuvienė mano, kad jeigu nėra sąlygų įvykdyti vieną ar kitą burtą, reikėtų ieškoti kažko panašaus. „Porų skaičiavimus galima daryti su tuo, kas yra mūsų aplinkoje. Bet labai sušiuolaikinti tų spėjimų nepatarčiau, nes taip labai nutolstame nuo savo autentiškų papročių ir tradicijų. Pavyzdžiui, moterys vakare taip darydavo – pildavo žiupsnelį žemių, dėdavo žiedą ir rožančių. Viską užvoždavo lėkštelėmis ir atėjusios rinkdavosi vieną. Jeigu po lėkštele randa žiedą – tai reiškia ištekės. Jeigu rožančių – liks senmergė. Jeigu žemę atidengia – greita mirtis. Dabar žmonės vietoj žemių deda raktelį, tikėdamiesi, kad tai galėtų būti naujas namas, naujas būstas, bet, iš tiesų, niekada nei tautosakoje, nei lietuvių liaudies pasakose nebuvo visų trijų daiktų ar veikėjų vien tik teigiamų. Pavyzdžiui, du broliai protingi, trečias – kvailas. Taip pat ir spėjimuose – du geri dalykai, vienas – nelabai. Bet ar jais reikia tikėti – kiekvienas turime apsispręsti. Dažniausiai tie spėjimai naudojami kaip laisvalaikio forma“, – nuramina tokiais burtais nusivylusius žmones.
Stebuklai ir vėlės šv. Kūčių naktį
Lietuvoje labiausiai paplitę du stebuklingi reiškiniai šv. Kūčių naktį: kad šuliniuose vidurnaktį vanduo virsta vynu, tik svarbu suspėti pasemti, ir kad gyvuliai tvarteliuose kalba. „Tik nepatariama klausytis, nes gali ištikti mirtis ar sunki liga aplankyti. Iš kartos į kartą keliauja pasakojimas apie ūkininką, nusprendusį nueiti į tvartelį paklausyti, kaip gyvuliai kalba. Jis atsistoja ir laukia. Staiga išgirsta, kaip du arkliai kalbasi. Vienas sako: „Ėsk ėsk, rytoj sunkiai dirbsim.“ Kitas klausia: „Tai ką dirbsim? Rytoj juk šventa diena.“ O pirmasis atsako: „Reiks gaspadorių laidoti.“ Gaspadorius, išgirdęs tokią žinią, plumpt ir numirė“, – paplitusį pasakojimą prisimena Laimutė.
Vėlės buvo laukiamos pagonybės laikais, bet išliko krikščionybėje. „Kai šeima sėsdavo prie stalo, neužmiršdavo, kad su jais nėra labai brangių artimų žmonių, todėl padėdavo tuščią lėkštelę. Kai kuriose vietovėse vis dar sukalba maldelę mirusiesiems, bet visur stalas nenurenkamas iki ryto. Tikima, kad naktį ateina visos vėlelės, užkandžiauja ir vaišinasi“, – teigia L. Tomkuvienė ir primena, kad seniau žmonės pavalgę palikdavo kniūpsčius šaukštus, o ryte stebėdavo, ar nėra kokio šaukšto atversto. Jeigu randi atverstą šaukštą – greita mirtis.
Regionuose, kuriuose dedamas šienas ar šiaudai ant stalo, Kalėdų ryte viskas nurenkama, sudedama į pintinę ir nešama gyvuliams. Tas šienelis yra stebuklingas – daugiau soties bus, geriau gyvulėliai vesis. Šiaudus pakreikia, kad jiems būtų sausa ir gera. Seniau po Kūčių vakarienės pamesdavo po stalu pluoštą šieno ir sakydavo: „Jeigu tu išmiegosi ant to kuokštelio šieno, tai tavo gyvenimas bus ir turtingas, ir laimingas.“
Edita VINICKYTĖ
