Šokiruoti nebijantis Vidas Bareikis prasitarė apie galimybę dalyvauti „Eurovizijoje“

Su spektakliu „Kaligula“ gastrolių į Kiniją šiandien išvykęs režisierius, aktorius ir dainininkas Vidas Bareikis sako, kad režisuoti spektaklį yra kaip rašyti magistrinį darbą. Tam reikia gilintis į istoriją, domėtis ir ieškoti detalių bei įdėti daug pastangų dar prieš pradedant darbą su aktoriais. Galiausiai, kiekvienas kūrėjas tikisi, kad žiūrovai supras jo mintį ir jis pats bus patenkintas savo kūriniu. Kitaip sakant – gaus gerą pažymį.

59

Tačiau spektakliais V. Bareikis neapsiriboja – vyras tęsia savo solinę muzikinę karjerą, dalyvauja muzikiniame projekte „Auksinis balsas“ ir svajoja apie didžiąją „Eurovizijos“ sceną. Su V. Bareikiu kalbamės apie jo kūrybą, darbą užkulisiuose ir tai, kada menas gali tapti politika.

(59 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Šokiruoti nebijantis Vidas Bareikis prasitarė apie galimybę dalyvauti „Eurovizijoje“

Šiandien teatras nėra masinis reiškinys, kuriuo būtų galima pasiekti dideles auditorijas. Norint perduoti tam tikrą žinutę visuomenei, reikia meną ištraukti į gatves. Ar to ir siekiate kai kuriais savo pasirodymais?

Man nėra skirtumo ar groti aktų salėje keliolikai žmonių ar keliems šimtams didelėje scenoje. Taip, kartais savo pasirodymais siekiu perduoti socialinę žinutę. Kai groji J. Basanavičiaus gatvėje dainą „Babkės“, tai apeliuoji į toje gatvėje uždirbamų pinigų kiekį. Kai toje pačioje vietoje groji dainą „Žmogus orkestras“, tai kalbi apie tai, kad ta vieta yra štampinė muzikantų erdvė. Kai pasirodai su teatro trupe, tada bandai praskaidrinti pilką realybę, suteikti jai spalvų. Kiekvienas pasirodymas turi kažkokį tikslą ir siunčiamą žinią.

REKLAMA

Viename filme išgirdau labai gerą frazę: „Vienas susprogdintas automobilis yra chuliganizmas, šimtas – jau yra politinis pareiškimas“. Kartais tai tinka ir menui – yra tam tikri įvykiai, kurie yra svarbūs didelei daliai visuomenės, kuomet menininkai gali daryti įtaką politiniam gyvenimui. Tai problemos, kurios jaudina mus visus, tuomet meno pagalba galima apeliuoti į kažkokį politinį pareiškimą. Tačiau apskritai manau, kad menas ir politika yra du skirtingi dalykai.

Kuri rolė jums pačiam arčiau prie širdies – būti scenoje ar užkulisiuose?

Neslėpsiu – didesnį pasitenkinimą jaučiu scenoje, nes scenoje tu pats visą save „ištaškai“ ir dar gauni grąžos. Režisūra yra visai kitoks darbas – gilesnis, daug komplikuotesnis. Čia pasitenkinimas nėra susijęs su spektaklio rodymu. Žinoma, smagu, kai spektakliui sekasi, kai žmonės paploja, bet šitas džiaugsmas skirtas artistams. Režisieriui įdomiausias procesas yra kūrime: tiek prieš spektaklio statymą, tiek 2-3 mėnesius diena iš dienos dirbant su komanda. Jautiesi kaip ekspedicijoje. Kiekvieną kartą gali nukeliauti nuo priešistorinių laikų iki ateities, nuo sėkmių iki nesėkmių, gali bendrauti su visokiais kūrėjais, autoriais. Tai yra visai kitaip nei muzikoje. Bet momentinė satisfakcija yra didesnė muzikoje.

Ar ateityje planuojate daugiau pasirodymų didžiojoje scenoje, televizijoje? Galbūt ketinate dalyvauti „Eurovizijoje“?

Dėl „Eurovizijos“ šnekėti dar anksti, bet tikrai turiu tokių planų. Šiemet dalyvauju projekte „Auksinis balsas“. Sutikau dalyvauti iš dalies dėl to, kad norėjau trenažo televizijoje, repeticijų. Projekte reikia greitai reaguoti, keistis, o kiekvienam pasirodymui pasiruošti yra skiriama tik savaitė. Norisi judėti su savo muzika pirmyn, tobulėti.

Nors kaip solo atlikėjas groju jau penkerius metus, kai kuriuose miestuose esu nežinomas. Neseniai grojau viename mažame miestelyje ir paklausiau, kas iš susirinkusiųjų buvo mano koncerte – nebuvo nei vienos rankos. Tada paklausiau, kas apskritai yra apie mane girdėjęs, pakilo kelios jaunų žmonių rankos iš kelių šimtų. Nemanau, kad projektas ir televizija gali užauginti auditoriją, bet tai gali padėti ją praplėsti.

REKLAMA

Kaip savo spektakliams atsirenkate aktorius? Ar yra kokie ypatingi kriterijai?

Aktorius atsirenku paprastai – ieškau bendraminčių. Surasti žmogų tam tikrai funkcijai yra lengva, tačiau surasti žmogų su prieskoniu, kuris įneštų spektakliui kažką vertingo, kuris dalintųsi idėjomis, yra dovana. Šiam momentui esu surežisavęs penkiolika spektaklių. Per tą laiką pažinau tiek įdomių žmonių, sutikau tiek bendraminčių, kad labai puikiai suprantu, kaip svarbu turėti komandą, kurioje žmonės jaučia vienas kitą. Teatro komandos darbą visada lyginu su sportu: ji turi būti susigyvenusi, subalansuota ir tikėti treneriu.


Rašyti komentarą...
p
patarimas
2016-10-14 12:34:59
Pranešti apie netinkamą komentarą
gana klounu ir be sitos bobos ten, gal nedalyvauk
Atsakyti
0

U
Uh.....
2016-10-14 12:43:36
Pranešti apie netinkamą komentarą
Gal taip sokiruos, kad net eurovizija laimes!:D
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų