Pirma. Užkabina intriguojanti tema – nemalonių, baisių prisiminimų ištrynimas iš atminties. Tai ir be galo viliojanti, ir bauginanti galimybė.
Markas Lukas išgyvena tragediją: jo sukeltoje autoavarijoje žūsta besilaukianti žmona. Vyras, praradęs mylimą moterį ir dar negimusį kūdikį, dėl nelaimės kaltina save, išgyvena juodžiausias dienas ir niekaip negali atgauti pusiausvyros. Sprande nuo autoavarijos įstrigusi skeveldra nuolat primena, kad Markas Lukas turi saugotis. Laimei, jo uošvis – gydytojas. Tai vienintelis Markui artimas ir juo besirūpinantis žmogus. Laikraštyje pamatęs skelbimą apie galimybę atsikratyti skausmingų prisiminimų Markas susidomi naujuoju eksperimentu ir patenka į keistų, mistiškų, kraupių įvykių virtinę.
Antra. Skaitant knygą apima siaubas – rodos, kad pirmiau nei prisiminimus, Markas Lukas praras savo tapatybę ir savo gyvenimą. Iš Marko biuro išeina kitas žmogus, teigiantis, kad tai jis čia dirba. O pakeista spyna tik patvirtina nepažįstamo vyro žodžius. Kieme Markas neberanda savo automobilio, o buto duris atveria besilaukianti jo žmona. Bet gi ji mirusi... Beje, ir lentelė prie buto kabo ne su Marko, o kito žmogaus pavarde, ir durų raktas netinka. Įvykių tiek daug ir jie tokie keistai kraupūs, kad vietomis nejauku skaityti. Atsiranda uošvis ir dalis Marko gyvenimo stoja į vėžes. Tačiau nauja pažįstama, taip pat dalyvaujanti atminties ištrynimo eksperimente, į Marko gyvenimą įneša dar daugiau sumaišties.
Trečia. Knyga primena neišsprendžiamą rebusą. Viskas taip supinta ir supainiota, kad įdomus ne tik turinys, bet rebusu tampa ir tai, kaip autorius išspręs savo paties paspęstas pinkles veikėjams. Ar tik nebus per daug įsimaišęs bejuokaudamas savo kūrybinėmis galimybėmis? Tačiau knygos pabaigoje visos detalės stebėtinai tiksliai sudėliojamos ir rišliai, bet visiškai netikėtai užbaigiamas pasakojimas.
Ketvirta. Panašumai ir skirtumai lyginant su „Terapija“. Kaip ir „Terapijoje“, šiame romane svarbios detalės ir užuominos. Taip pat veikėjai – ne visi yra tais ir tokiais, kuo ir kokiais dedasi. Kaip ir „Terapijoje“, vietos kaitaliojimas, izoliuotumas (ryšio, numerių, telefono problemos), autoriaus žaidimas su skaitytoju jį klaidinant masina ir skatina perskaityti knygą vienu atokvėpiu. Kaip ir skirtingi galvosūkiai ar dėlionės, taip ir šios dvi knygos, nors yra panašumų, tačiau turinys, kūrinio atomazga ir rebusas – kiti. Mane „Skeveldra“ labiau baugino nei „Terapija“, emocionaliai šį romaną išgyvenau giliau, nors abu kūriniai – stiprūs spichodeliniai trileriai. Jeigu nuėjote į vieną terapiją, leiskitės ir į kitą – išgyvenote „Terapiją“, patirkite, ką reiškia turėti „Skeveldrą“ ne tik sprande, bet ir gyvenime.
Penkta. Knyga skirta visiems stiprių nervų skaitytojams, kuriems patinka baugokos, nenuspėjamos knygos. Jei knygos būtų žymimos kaip televizijos laidos, vertėtų pagalvoti, kokį ženkliuką užlipdyti S. Fitzeko „Skeveldrai“. Ne dėl turinio sudėtingumo, o dėl poveikio psichikai. Tapatybės praradimo tema šalia visų kitų S. Fitzeko meistriškų siužeto vingių ir pasąmonės žaidimų tikrai veikia skaitytoją. Taigi knyga skirta norintiems stiprių pojūčių.
Apibendrinimui: vakarą prie televizoriaus iškeiskite į vakarą su „Skeveldra“ – perskaitysite be reklaminių pauzių ir net nepasigesite Vakaro žinių – būsite užsiėmę.
Emilija Merkytė
S. Fitzeko knyga „Skeveldra“ (nuotr. Organizatorių)
