Pokalbyje su A. Valinsku jis atvirai dalijosi ir apie naujus santykius, sąmoningą privatumo pasirinkimą bei tai, kodėl šiandien gyvenimą nori palikti sau, o ne ekranui.
Ukrainietiškos šaknys, lietuviška širdis
Artur Lebedenko pavardė – ukrainietiška, tačiau pats jis gimė Lietuvoje. Jo šeimos istorija driekiasi per Ukrainą, Rusiją ir Lietuvą, o gyvenimo kelias nuo pat vaikystės buvo kupinas sudėtingų pasirinkimų, migracijos ir tapatybės paieškų.
„Aš pats gimiau Lietuvoje, bet mano tėtis yra kilęs iš Ukrainos, tai iš senelio pusės šaknys. Visi kilę iš Odesos. Ten yra labai liūdna istorija, nes mano prosenelis buvo pakartas pilietinio karo metu, kai seneliui buvo vos penkeri metai. Prosenelis mirė, senelis išgyveno, bet visa tai paliko didžiulį randą šeimos istorijoje.“
Vėliau likimas šeimą nubloškė į Rusiją, kur gimė Artur tėtis, o prieš Lietuvos nepriklausomybę jis sutiko būsimą žmoną – lietuvę. Taip Artur gimė ir augo tarp skirtingų kultūrų, kol šeima galutinai nusprendė likti Lietuvoje.
„Tėtis ilgai važinėjo tarp Ukrainos ir Rusijos, bet 90-aisiais nusprendė likti Lietuvoje. Jam labai patiko Vilnius – nedidelis, jaukus miestas, ramūs žmonės. Jis sakė, kad širdis čia gulė, ir mes čia taip ir pasilikome.“
Šiandien Artur atvirai kalba apie tai, kaip karas ir geopolitinė realybė paveikė jo ryšį su šaknimis.
„Aš esu ir ukrainietis, ir lietuvis. Gaila, kad dabar turbūt jau sunkiai pavyks nuvažiuoti į Odesą aplankyti tėviškės. Seneliai palaidoti Samaroj, Rusijoje, bet ten taip pat jau negaliu nuvažiuoti. Mano mama palaidota Lietuvoje – čia bent jau turiu vietą, kur galiu sugrįžti. Dabar mes su tėčiu likome dviese, ir Lietuva yra tie namai, kur yra mano širdis.“
Dar vaikystėje Artur susidūrė su tapatybės pasirinkimu – mokytis rusiškoje ar lietuviškoje mokykloje, tačiau sprendimą priėmė mama.
„Mama pasakė: ne, jis mokysis lietuvių mokykloje. Tada sprendimas buvo toks – pas jus ateis mokytoja į namus. Aš keturis metus mokiausi namuose. Neturėjau šansų pavėluoti, nusirašyti ar nepadaryti namų darbų. Buvau labai stropus mokinys, kol nenuėjau į mokyklą.“
Knygos, laisvalaikis ir santykis su savimi
Ilgą laiką Artur knygas vertino tik kaip praktinį įrankį – priemonę išmokti, suprasti ar pagilinti žinias apie konkrečias sritis. Grožinė literatūra jam atrodė svetima, kol vieną dieną viskas pasikeitė.
„Aš į knygas žiūrėjau kaip į mokomąją priemonę, kai man kažko reikėdavo, skaitydavau literatūrą apie ekonomiką, mitybą ar sportą. Grožinė literatūra man neegzistavo: detektyvai, romanai – ne mano pasaulis. Bet perskaičius pirmą Jo Nesbo Hario Hūlės detektyvą viskas apsivertė.“
Pirmoji knyga buvo perskaityta ne nuo serijos pradžios, bet tai tik dar labiau įtraukė – dabar Artur jau beveik užbaigė visą ciklą.
„Pirmą knygą perskaičiau nuo šeštos serijos dalies – „Gelbėtojo“. Pasidalinau įspūdžiais „Instagram“, o žmonės man parašė: „Artur, tu pradėjai ne nuo to galo, reikia nuo pirmos.“ Taip ir padariau – dabar jau esu vienuoliktoje knygoje. Tai yra absoliuti fantastika. Nuo gegužės mėnesio perskaitysiu visas ir tada grįšiu prie savo sąrašo.“
Be skaitymo, jo kasdienybėje atsirado ir naujas ritualas – šalto vandens dušai, kurie, pasak Artur, pakeitė ne tik rytus, bet ir vidinę būseną.
„Prieš mėnesį pradėjau šalto vandens dušus. Labai greitai atsibundu, dingsta rytinis nerimas, pusę dienos nereikia kavos, atsiranda ramybė. Aš visą gyvenimą bijojau šalto vandens, o dabar kiekvieną rytą, šeštą valandą, pirmas dalykas – po šaltu vandeniu.“
Kalbėdamas apie savo tinklalaidės ir laidos evoliuciją, Artur pripažįsta, kad kartu keitėsi ir jo santykis su savimi, ir su tuo, ką jis rodo kitiems.
„Kai 2015 metais pradėjau kalbėti apie sportą, mitybą ir laiką sau, norėjau parodyti, kad paprastas žmogus gali gyventi sveikiau be pasiteisinimų. Vėliau visa tai peraugo į verslą, o aš pats tapau tarsi socialinių tinklų įkaitu – jei nerodai gyvenimo, tampi nebeįdomus. Nors niekada nenorėjau būti influenceriu, man visada norėjosi būti tuo, kuris padeda.“
Skyrybos, duobė ir naujas santykis su privatumu
Skyrybos su Ieva Swan tapo lūžio tašku – po jų Artur visiškai pasitraukė iš socialinių tinklų ir ilgam nustojo viešinti savo asmeninį gyvenimą. Jis atvirai sako, kad tuo metu griuvo viskas, ką iki tol buvo kūręs.
„Skyrybos, išėjimas iš socialinių tinklų, visiškas savo gyvenimo nerodymas, tai buvo didelė duobė, nes viskas, ką dariau, tiesiog griuvo. Buvo daug paieškų, bet per porą metų viskas susigulėjo ir supratau, kad noriu grįžti prie prasmės kūrimo. Taip gimė mano laidos, kur kiekviena turi temą ir tikslą – padėti žmonėms.“
Nors pradžia buvo sunki, šiandien jis džiaugiasi, kad naujas etapas įsivažiavo, o kartu atėjo ir visiškai kitokie santykiai, kuriuose sąmoningai pasirinktas privatumas.
„Dabar mano santykiai yra visai kitokie. Aš niekam nesu pristatęs savo draugės – tarp mūsų yra susitarimas. Ji nėra viešas žmogus, ji to nenori, ir aš to jau nenoriu. Mes paliekame savo gyvenimą sau.“
Atsakydamas į Arūno klausimą apie tai, ar viešumas ir reklamos prisidėjo prie pirmosios santuokos griūties, Artur pabrėžia, kad problema buvo bendras kelias, kuriame abu tapo per daug matomi.
„Manau, tai buvo dviejų žmonių bėda – mes abu atsidūrėme tame pačiame liūne. Ir ji tapo nuomonės formuotoja, ir aš. Santykiai tapo kaip verslas: nebeliko romantikos, intymumo, uždarumo. Kartais buvo pasakyta ar padaryta kažkas nepagalvojus, ir viskas tapo toksiška.“
Jis atvirai pripažįsta, kad prie skyrybų prisidėjo ir skirtingas brandos laikas.
„Aš santykius pradėjau būdamas trisdešimties, o mano buvusiai žmonai buvo 22–23-eji. Gal mes tiesiog vienu metu labai skirtingai pasukome: ji subrendo, suprato, ko nori, o aš jau nuo pat pradžių žinojau, ko noriu. Mano gyvenimas iki santuokos ir po jos nelabai pasikeitė – aš gyvenu tomis pačiomis idėjomis ir mintimis.“
Paklaustas, ar dabar dažnai mato savo moterį nelaimingą, Artur atsako trumpai ir tvirtai – ne.
„Per pastaruosius porą metų pradėjau lankyti psichoterapiją, ir tai man padėjo ne tik santykiuose, bet ir darbe, draugystėse, versle. Labiausiai – suvokti, ko man iš tiesų reikia. Tie pokalbiai labai daug ką sudėliojo į vietas.“
Nauji santykiai
Artur atvirai sako, kad šeimos ir asmeninio gyvenimo viešinimas jam šiandien yra tabu – tai sąmoningas sprendimas, kurio jis laikosi jau ne vienerius metus.
„Šeimos tema man yra tabu. Aš jau seniai siekiau kuo mažiau rodyti savo gyvenimą socialiniuose tinkluose, o dabar to visai nebedarau. Mano draugė nėra viešas žmogus – ji neturi nei „Instagram“, nei „TikTok“, nei „Facebook“. Ji turi tik „LinkedIn“ ir jį kartais pasitikrina iš mano telefono.“
Jo dabartiniai santykiai prasidėjo visiškai neplanuotai – be programėlių, be lūkesčių ir be viešumo, tiesiog tarp kaimynų.
„Mes susipažinome laiptinėje, po bendrijos susirinkimo. Aš ją pamačiau, pagalvojau, kad reikia užkalbinti, ir taip viskas prasidėjo. Kitą dieną paskambinau, pakviečiau kavos ir po truputį pradėjome bendrauti. Įdomiausia buvo tai, kad ji net nežinojo, kas aš toks ir kuo užsiimu – viskas prasidėjo nuo nulio, be jokių lūkesčių.“
Šiandien pora gyvena šalia, tačiau išlaiko savitą artumo formą – be demonstratyvumo, bet su kasdieniais mažais gestais.
„Mes gyvename tame pačiame name, tik atskiruose butuose. Kaip ji sako, aš turiu didelį garderobą, o ji – didelį ofisą, į kurį nusileidžia. Kartais ryte užeinu, kai ji ruošiasi į darbą, ir nustebinu.“
Kalbėdamas apie vestuves, Artur neslepia – tai nėra būtinybė, o labiau asmeninis apsisprendimas, kurį abu poroje vertina ramiai ir be spaudimo.
„Mes dažnai kalbam apie vestuves, bet neturim jausmo, kad jos yra būtinos. Vestuvės kai kam yra pradžia, bet labai dažnai ir pabaiga.“
Paklaustas apie provokuojančias žinutes iš nepažįstamų moterų, jis sako nieko neslepiantis nuo savo partnerės – atvirumas čia yra sąmoningas pasirinkimas.
„Būna ir dabar – kartais moterys rašo, siunčia nuotraukas, net rašo: kai išsiskirsi, pakviesk mane į pasimatymą, aš žinau, kad tu tikrai išsiskirsi. Aš viską rodau savo draugei, nes neturiu ko slėpti. Bet dėl dviejų minučių malonumo laidoti gyvenimą, kuris yra nuostabus, man atrodo beprasmiška.“
Šiandien jis sako gyvenime sutikęs žmogų, kuris grąžino paprastumą, lengvumą ir tai, ko pats buvo netekęs ankstesniais metais.
„Gyvenime sutikau žmogų, kuris atnešė daug kitokio žvilgsnio, daug gero, daug naivumo, kurio buvau praradęs. Gyvenimas tapo kokybiškesnis, fainesnis, ir aš esu jai labai dėkingas. Mes susipažinome jau po to, kai pradėjau naują etapą – kurti laidas, ir aš visiškai nepainioju jos su savo veikla, nes ji turi savo gyvenimą.“
Turinys kaip prasmė
Artur sako, kad kurdamas turinį jis pirmiausia galvoja apie žiūrovą – apie tai, ar laikas, kurį žmogus skiria laidai, yra prasmingas.
„Aš suvokiau, kad kurdamas turinį noriu įprasminti žmonėms laiką, kurį jie praleidžia žiūrėdami. Dėl to aš pats žiūriu viktorinas, tokias kaip „Auksinis protas“ – ne dėl laimėjimo, o dėl atsakymų. Aš taip mokausi.“
Jo santykis su turiniu ir vizualine kultūra formavosi dar vaikystėje – nuo nelegalių filmų iki nostalgijos senajam kinui.
„Aš buvau tas vaikas, kuris slapta žiūrėdavo filmus iš tėčio videomagnetofono, dar su tuo klaikiu rusišku vertimu. Gal dėl to dabar man taip gera žiūrėti senus filmus – „Kietą riešutėlį“, Švarcnegerio filmus, net „Vienas namuose“. Kartais galvoju – kodėl dabar tokių nebekuria?“
Šiandien jis vis aiškiau mato save televizijoje ir sako, kad šis noras atsirado natūraliai, kartu su kūrybine patirtimi.
„Aš turiu norą sukurti kažką ir atsidurti televizijoje. Prieš porą metų tokio noro dar neturėjau, bet dabar kuriu, matau, kad man patinka, kad sekasi, ir žmonės tą pastebi.“
Artur neslepia ambicijų – jam svarbu, kad jo laida būtų atrandama ir pasirenkama tada, kai žmogus nori suprasti tam tikrą temą.
„Aš labai noriu, kad žmonės atrastų mano laidą, kad ji būtų pasirenkama pirmu numeriu, kai norisi kažką sužinoti apie konkrečią temą.“
Vis dėlto jis pripažįsta – kūryba nėra nuspėjama, o sėkmė dažnai ateina tada, kai tiesiog rizikuoji.
„Prieš dvejus metus tikrai netikėjau, kad šiandien kalbėsiu apie savo laidą kaip apie vieną populiariausių. Aš tiesiog ėjau va bank – galvojau, reikia pabandyti, nes noriu tai daryti. Per dvejus metus pasikeitė labai daug, o kas bus dar po dvejų – niekas nežino.“
Atvirai kalbėdamas apie užkulisius, jis sako, kad sunkiausia akimirka – kai pašnekovas prieš kamerą užsisklendžia.
„Labiausiai nusiviliu tada, kai prieš laidą žmogus atrodo atviras, o įsijungus kameroms – sustingsta. Tada lieka tik „taip“ ir „ne“, ir tu turi visais įmanomais būdais traukti informaciją, o kartais jau montažu bandyti išgelbėti laidą.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
