Gyvenamosios aplinkos stilių įvairovę diktuoja prestižinėse parodose savo netradicinius darbus pristatantys dizaineriai. Tačiau specialistai pataria nesivaikyti trumpalaikės mados ir namų erdves kurti pagal savo norus, stilių ir spalvas. Svarbiausia, kad aplinkoje vyraujantys daiktai derėtų tarpusavyje ir būtų draugiški šeimininkui.
Dizaino publicistas, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Grafinio dizaino katedros vedėjas, docentas Jonas Malinauskas ne tik bendradarbiauja su pagrindiniais šalies dizaino žurnalais, ieškodamos naujausios informacijos kapstosi po internetą, bet ir dalyvauja svarbiausiuose dizaino renginiuose, lankosi žymiausiuose tos srities centruose – tokiuose kaip Milanas ar Frankfurtas prie Maino.
Dizainerio teigimu, dabar yra svarbiausia kompleksiškai formuoti gyvenamąją aplinką. Atskiri daiktai turi susijungti į bendrą visumą. O dabartinė visuma yra estetiškai išraiškinga, graži, patogi ir turi tam tikrą vaizduojamąjį turinį.
Pasak J. Malinausko, šiuolaikinį dizainą sudaro trys komponentai: funkcija, estetika ir semantika.
Skirtingais laikais vieni aspektai buvo mažiau svarbūs, kitus buvo stengiamasi akcentuoti.
Pavyzdžiui, XVIII–XIX a. estetika, grožis ir puošyba buvo pagrindiniai elementai. O XX amžiaus viduryje įsigalėjo posakis, kad forma seka funkciją. Dingo puošyba, smulkios detalės. Todėl svarbiausiu akcentu tapo funkcionalumas.
„Jei baldas ar koks nors kitas buities daiktas gerai veikia, vadinasi, ir gražu“, – apibendrino specialistas.
Tačiau ilgainiui toks požiūris vartotojams nusibodo, todėl pradėta ieškoti alternatyvų.
„Žmonėms reikėjo ne tik gražių sprendimų, bet ir daiktų, kurie, kaip sakoma, būtų draugiški, kurie galėtų pradžiuginti, prajuokinti, padaryti emocinį poveikį. Kitaip tariant, daiktai turi pasakoti tam tikrą istoriją. Daiktas tarsi slepia pranešimą, jis gali papasakoti apie savo vartotoją, jo vartojimo būdą, sukelti tam tikrą emociją. Svarbiausia – ryšys ir jis turi teigiamai veikti žmogų“, – aiškino J. Malinauskas.
Sakoma, kad ne tik namų interjeras, bet ir asmeniniai daiktai labai daug pasako apie šeimininkus, puikiai iliustruoja jų charakterius ar pomėgius. O įvairios detalės, aksesuarai, kuriuos renkamės pagal savo skonį, gali pakišti koją.
Klasikinis pavyzdys – rankinis laikrodis.
„Semantika pasakoja apie patį vartotoją, jo prerogatyvas. Kiekvienas žmogus turi bent po vieną tikslų laiką rodantį mechanizmą. Tai gali būti telefonas ar rankinis laikrodis. Tačiau tada, kai to mažiausiai reikia, jis išsitraukia rankas iš kišenės, pradeda purtyti vieną ranką ir giriasi, kad čia šveicariškas laikrodis, nors jis gali būti ir ne toks. Taip siekiama padaryti įspūdį aplinkiniams. Šiuo atveju daiktas su savo prestižo sąvoka pasakoja apie patį žmogų, jo požiūrį ir aplinką“, – pateikė pavyzdį lektorius.
