Spalio viduryje menų fabriko „Loftas“ laukia neeilinis įvykis – čia pirmą kartą bus surengta paroda. Joje – unikali menininko Steveno Vincento Mitchello daugiajutiminė darbų ekspozicija. Iš Didžiosios Britanijos kilęs itin savitas menininkas, buvęs tatuiruočių meistras, šiuo metu gyvena ir kuria Lietuvoje, jo mūza – lietuvė Jolanta.
S.V.Mitchello darbai buvo eksponuojami žymiausiose galerijose pagrindinėse Europos sostinėse. 15 metų patirtis studijuojant šamanų, žynių meną JAV, Kanadoje, gyvenimas su indėnų gentimis davė itin daug įtakos jo kūrybai.
Paskutinės kelionės į Indiją metu, kur S.V.Mitchellas gyveno su tremtyje reziduojančiais Tibeto pabėgėliais ir kur jam buvo suorganizuotas susitikimas su Dalai Lamos ir Tibeto vyriausybės vyriausiuoju dvasiniu orakulu patarėju, tapo svarbiu įvykiu dailininko gyvenime. Dvasinio skaitymo, ateities spėjimo metu jis gavo palaiminimą iš paties orakulo – tai ir buvo įkvėpimas imtis „Bardo“ projekto.
„Bardo“ – tai giliaprasmiai dvasiški kūriniai, nukeliantys į kitą jutimų dimensiją. Parodoje bus galima išvysti ir keletą jo kurtų skulptūrų, turinčių didelę simbolinę prasmę. Bardo Tibeto kultūroje reiškia tarpinį pasaulį, vietą, kur žmogaus siela nukeliauja po mirties tam, kad būtų įvertinta prieš sugrįždama į žemę reinkarnacijos būdu. Tai vieta, kur susiduriame patys su savimi.
„Bardo“ parodos pristatymas suburs labai spalvingą užsieniečių bei lietuvių publiką. Tarp svečių bus Steve klientai, kurie ant daugiau nei pusės savo kūno „nešioja“ jo amžinus kūrinius – tatuiruotes.
Pradžioje konservatyvių pažiūrų jo mūzai ir žmonai Jolantai nepatiko visa tatuiruočių kultūra, ji tikėjo kliše, kad tai kalinių reikalai. Bėgant laikui ji praregėjo, kad tai tikra saviraiškos ir kūrybos forma. Šiuo metu visą Jolantos nugara puošia specialiai jai sukurtas piešinys.
Būdamas 29-ių metų, populiarus tatuiruočių meistras visiškai prasmego alkoholizmo ir narkotikų duobėje. Kai dar pankankamai jaunas vyras atsimerkė ligoninėje su nefukncionuojančiais organais, suprato, kad tai bus jo pagrindinis gyvenimo lūžis. „Bardo“ paroda pasakoja apie būseną esančią tarp pradžios ir pabaigos – gimimo ir mirties. Prieš kelis dešimtmečius patirtas gyvenimo smūgis yra viena pagrindinių parodos temų.
Plačiau apie parodos idėją ir patį menininką – interviu su jos autoriumi Steve'u Vincentu Mitchellu.
Tai bus pirmoji „Bardo“ paroda Europoje. Papasakok kiek daugiau apie šį projektą – idėją, susitikimus su Tibeto dvasininkais ir ką čia išvysime.
Taip, tai bus pirmoji mano personalinė paroda Europoje po bemaž trijų metų pertraukos. Prieš tai panašias parodas rengiau Londone ir Amsterdame.
Ši paroda – tai šešių metų kūrybinės veiklos rezultatas. „Bardo“ piešiniai – daugiau nei tik piešiniai. Juos vadinčiau „šventais veidrodžiais“, kurie suteikia galimybę kiekvienam žvilgtelti į savo paties „bardo“.
Prieš pradėdamas ruošti šią parodą, praleidau tris mėnesius Himalajuose medituodamas kartu su Tibeto pabėgėliais McLeod Ganj miestelyje (tai vieta Indijoje, kur jo šventenybė Dalai Lama reziduoja tremtyje). Tai buvo metas, kai suformulavau ir išgryninau „Bardo“ viziją.
Mano darbai nėra tradiciškai nutapyti teptuku – jie sukurti naudojant specialią techniką –purškimą aerografu, kiekvienas vaizdas kuriamas sluoksnis po sluoksnio. Tai dažniausiai darau naktimis, kai visas Vilnius miega. Taip manęs netrikdo triukšmas ir piešiu tik tai, ką matau iš tikrųjų – bardo sapną.
Po netikėtos pažinties su muzikantu Viktoru Diavara menų fabrike „Loftas“, iškart žinojau, kad tai bus ta vieta, kur paroda bus pristatyta.
Tavo kūriniai yra stipriai paveikti tatuiruočių meno ir kultūros. Kokią patirtį atsinešei iš tų laikų, kai buvai tatuiruočių meistras?
Kaip tatuiravimo meistras dirbau daugybę metų. Tai man suteikė daug žinių apie žmogaus kūną ir protą. Kartu praleidęs ilgas valandas tatuiruodamas žmogų, nori nenori su juo susipažįsti, bendrauji.
Tatuiruotės yra atskira meno forma. Ji padeda žmogui išreikšti savo viziją ir įamžinti ant savo odos. Tai taip pat ir puiki šamanizmo praktika. Jaučiu didelę pagarbą šiam menui. Jis buvo didžiulė dalis mano gyvenimo – iš abiejų adatos pusių.
Kokias tatuiruotes pasirinkai sau?
Visos mano tatuotuotės žymi tam tikrus gyvenimo tarpsnius. Prieš 18 metų aš vos nemiriau nuo alkoholio ir narkotikų priklausomybės. Po to, kai viso to atsisakiau, ant mano kūno atsirado daug piešinių. Nuo tada jų tik daugėja.
Mano rankos buvo ištatuiruotos po to, kai perėjau šamanizmo iniciaciją. Paskutinė tatuiruotė buvo padaryta Tailando šventovėje, Tigro šventykloje Bankoke. Ji žymėjo mano gyvenimo pusiaukelę ir žmonos bei mūzos Jolantos sutikimą. Neabejoju, kad tai dar ne pabaiga ir gyvenime bus dar ne vienas tarpsnis, kurį norėsiu įamžinti.
Paskutinius 18 metų praleidau švarus ir blaivus. Kai kurie, išvydę mano darbus, stebisi, kad negeriu ir nevartoju narkotikų. Dabar greičiau rasite mane miške, kalnuose, besimėgaujantį gamta ar prie tylaus ežero grojantį fleita. Ir aš visada po ranka turiu eskizų sąsiuvinį bei pieštuką.
Žmogus nebūtinai turi visada „mėgti“ meno kūrinį. Kokios reakcijos tikiesi iš savo parodos žiūrovų?
Žmonių nuomonė apie mano kūrybą yra tik jų, ir jų vienų. Man svarbiausia žinoti, kad palikę parodą jie nebuvo apgauti ir kažką iš jos išsinešė. Kita vertus, mano kūryba – tikrai ne jautrių nervų savininkams.
