Vienas produktyviausių lietuviškos muzikos kūrėjų ir prodiuserių Raigardas Tautkus prieš porą savaičių atšventė savo 27-ąjį gimtadienį.
Garsios grupės „Rondo“ muzikanto Alvydo Tautkaus šeimoje gimęs Raigardas muzika domėjosi nuo mažens, o dabar yra populiarios grupės N.E.O. lyderis. Nusprendėme pasidomėti, kaip jam sekasi tęsti šeimos tradicijas, - skelbia „Vakaro žinių“ priedas „Geras!“.
Labas, Raigardai. Kaip jūs pats save pavadintumėte?
Kai man buvo 16-17 metų, parašiau pirmuosius 15 hitų Lietuvoje ir vadinau save „hitmeikeriu“. Dabar save laikau žmogumi, gimusiu tarp hitų ir kuriančiu hitinę muziką.
Tai nebūtinai turi būti novatoriška ar ideologinė muzika. Tiesiog mano kūriniai turi hito sudedamųjų dalių. Iš esmės nelaikau savęs vien „hitmeikeriu“. Laikau save kūrėju, kuris ieško naujų išraiškos būdų.
Išskiriate terminus „hitmeikeris“ ir kūrėjas?
Nelabai griežtai. „Hitmeikeris“ yra kūrėjas, galintis kurti ir hitus. Aš esu produktyvus kūrėjas ir man taip pasisekė, kad dažniausiai dainos arba kūriniai, kuriuos sukuriu, tampa pirmaujančiais.
Kada gimė pirmasis jūsų hitas?
Tai buvo dar senos sudėties „Rondo“ kolektyvo laikais. Studijoje „pagaminau“ dainą ir taip išėjo, kad ji tapo hitu. Tiesa, dabar net nebeprisimenu jos pavadinimo.
Studijoje dirbote jau vaikystėje?
Nuo ketverių metų grojau pianinu, nuo penkerių pradėjau mokytis J.Naujalio muzikos gimnazijoje. Tėvas, matydamas, kad aš muzikantas, pasiūlė man pabandyti pasimokyti ir studijoje. Sėdėdavau prie kompiuterių dieną naktį. Mane parsiveždavo, išmaudydavo ir vėl lėkdavau atgal į mokyklą ir į studiją. Joje lankydavosi ir mano bendramoksliai.
Kurdavau muziką, nes tai buvo be galo įdomu. Bent penki iš tų bendramokslių dabar yra muzikos prodiuseriai. Tai Andrius Paulavičius, dirbantis su Stano, Marijus Basanovas, Gediminas Zujus ir kiti.
Galima teigti, kad esate „kaltas“ dėl jų dabartinės veiklos?
Iš dalies tikrai esu kaltas. Mokytojai suskaičiuodavo klasėje mokinius ir, jei pasigesdavo mūsų, žinodavo, kur mes. Bet labai nepykdavo - mes buvome gabūs mokslams. Galėdavome ir praleidę pamoką pasiruošti namie ir gauti gerus pažymius. Tikrai nebuvome dvejetukininkai.
Taip viskas prasidėjo. Po poros metų studijoje pradėjau kurti. Gal ta kūryba buvo kiek naivi ir vaikiška, bet tam tikri bruožai jau buvo justi - taip gimė pirmasis hitas. Iki mokyklos baigimo sukūriau apie 200 dainų. Iš jų apie 60 buvo žinomos Lietuvoje. Jas atliko „Rondo“, „Mink taką“, „16 Hz“ ir kiti. Kiekviename grupės, su kuria dirbdavau, albume būdavo bent 6-7 mano dainos.
Ar tuo metu uždirbdavote iš kūrybos?
Taip. Tai net tapo savotiška bėda tėvams, nes labai išlaidaudavau, o tuo metu uždirbdavau išties didelius pinigus. Vieni pagrindinių užsakovų buvo būtent mano tėvai. Išsiaiškinau, kiek jie iš tų dainų uždirba, ir jie mokėdavo tiek pat, kiek kiti (juokiasi).
Įdomiausia, kad tėvai nebuvo labai linkę padėti vaikams, juos skatinti. Tai daugiau priminė karą, kur kiekvienas kovoja už save. Kadangi ta veikla buvo visiems aktuali, tai niekas per daug dėl to neišgyveno. Interesų konflikto nebuvo, bet paramos nesulaukdavau. Galbūt per anksti pasidariau finansiškai savarankiškas. Dabar sau atrodyčiau keistas, net kiek pamišęs jaunuolis.
O kur tuos pinigus leisdavote?
Jei tada būčiau buvęs pilnametis, būčiau turėjęs mašiną, butą - viską, apie ką svajoja paaugliai. Bet mūsų namo rūsyje įsirengiau studiją. Dalį pinigų atidaviau tėvams, nes tuo metu statėmės didžiulį namą. Prisipirkau įvairios technikos. Šiaip daug išlaidavau.
Svarbiausia, kad įgijau patirties ir ją peraugau. Žiūriu į dabartinius kūrėjus ir suprantu, kad man tas aktyvios kūrybos etapas nuo dešimties iki aštuoniolikos metų labai daug davė. Kai žmogus pradeda kurti, jauti jo kūrybinį nebrandumą, nepriklausomai nuo amžiaus. Šį etapą aš perėjau tada ir jį labai branginu.
Koks etapas sekė paskui?
Po mokyklos įstojau į muzikos akademiją. Buvau perspektyvus pianistas, tačiau suvokiau, kad nenoriu būti atlikėju, todėl įstojau į kompozicijos katedrą. Joje buvo puiki kūrybinė aplinka. Ten dirbo žmonės, turintys labai didelės patirties - ne tik kaip kūrėjai, bet ir kaip asmenybės. Tai buvo antras mano gyvenimo etapas, kuris man daug davė.
Pradėjau kurti styginių kvartetus, muziką fortepijonui. Jau galėjau nuošaliau palikti populiariąją muziką, nes buvau jos atsikandęs, šį bei tą nuveikęs ir savimi patenkintas. Atsidaviau klasikinei muzikai ir pirmuosius dvejus metus studijavau labai uoliai, turėjau begalę entuziazmo, visuomet pirma laiko pasirengdavau sesijoms.
Trečiame kurse „sugedau“ ir jau nebeatsitiesiau. Nevengiau mokslo, tačiau atsirado labai daug įvairios veiklos ir teko kitaip susidėlioti prioritetus.
Kada pirmą kartą susidūrėte su popmuzika?
Penkerių metų važiuodavau su tėvais į savaitės trukmės „Rondo“ koncertinius turus. Kiekvieną dieną vykdavo trys grupės koncertai. Buvau tiek prisiklausęs jų, kad žinojau kiekvieną dainų žodį. Trindavausi užkulisiuose. Visus erzindavau, nes viskas buvo pabodę iki kaulų smegenų.
Atminty įstrigęs labai ryškus epizodas, kai guliu minkštoje klavišinių dėžėje visas nusikalęs ir galvoju, ką čia veikti. Tuo metu kolektyvas koncertuoja, publika ošia. Per koncertus ir iš būgnų dėžių ką nors statydavau, dėliodavau, grodavau. Manau, tarp dainų publika ne kartą mane girdėjo. (Juokiasi.)
Trečias svarbus gyvenimo etapas atėjo tada, kai išvykau į Norvegiją mokytis garso režisūros. Būdamas ketvirtame akademijos kurse susitariau su dėstytoju, kad grįšiu per sesijas ir išvažiavau gyventi į Norvegiją. Tai buvo labai aktyvūs pusantrų metų.
Keturias dienas pabūnu ten, penktadienį grįžtu, savaitgalį koncertuojam su N.E.O. ir vėl lekiu atgal. 21-erių baigiau ir akademiją, ir garso režisūros kursus. Būtent ten pamačiau tikrąsias pasaulio įrašų studijas, labai kokybišką darbą, bendravau su šios srities profesionalais.
Ten sutikau daug bendraminčių, kurie taip pat yra „hitmeikeriai“ ir traktuoja tai, kaip aukščiausią savo pasiekimą. Ten laikoma, kad hitų kūryba - pati sudėtingiausia sritis. Jų požiūriu, jei žmogus gali sukurti hitą, vadinasi, jis gali kurti viską. Tuo metu daug kūriau įvairiems projektams ir siunčiau į Lietuvą. Taip ir iškilo N.E.O. Sukūriau kelias dainas, atsiunčiau, jas pradėjo leisti radijas. Tada visi pradėjo skambinti, interviu imti.
Kodėl gimė grupė N.E.O., o ne atlikėjas Raigardas Tautkus?
Smagumo dėlei. Mes buvome kompanija. Su Mariumi kieme kartu žaisdavome krepšinį, kartu praleisdavome nemažai laiko ir supratau, kad jis dar yra gabus muzikantas. Su Evaldu susipažinau, kai būdamas 13-os paskelbiau atlikėjų atranką. Susibendravome, suėjome į vieną būrį. Tadas prisidėjo vėliausiai. Taip ir atsirado N.E.O. kolektyvas, jis toks, koks dabar yra. Pirmiausia esame draugai, tik paskui kolegos. Gal net per mažai kolegos, todėl neretai tenka pylos duoti, nes per šį draugiškumą jie kartais praranda atsakomybės pojūtį. (Juokiasi.)
Kiek iš viso dainų esate sukūręs?
Gal apie penkis šimtus. Pastaroji jų - TV3 naujojo sezono himnas. Mano dainas atliko Žilvinas Žvagulis, Marijonas Mikutavičius, SEL, N.E.O., ŽAS, Vudis, Andrius Rimiškis, Haroldas, jau nebeegzistuojanti „Mango“ grupė, Geltona ir daugelis kitų. Iš viso turėtų būti apie trisdešimt atlikėjų.
Esate patenkintas tomis dainomis?
Kai kurių tiesiog negaliu klausytis. Atlikėjai labai dažnai sugadina dainą. Kad atlikėjas „temptų“ dainą - labai retas atvejis. Dažniausiai jis ją nusmukdo kokiais 50 procentų. Dėl to kalta patirties stoka visos Lietuvos mastu. Tikiu, kad ateityje tai pasikeis, nes atsiranda naujų žmonių ir matau, kad jie turi perspektyvų tai daryti geriau.
Kaip jūs vertinate muzikinius realybės šou?
Suprantu ir priimu šį reiškinį. Lietuvai tai būtinas etapas, kurį reikia pereiti, kad pasiektume kitą. Be jo liktų ta pati nieko nesuprantanti publika. Kuo tie etapai nuoseklesni, tuo publika brandesnė.
Galima tai prilyginti žmogaus gyvenimui. Mokydamasis mokykloje - supranti vieną, studijuodamas - atsikandi antro. Pradedi gyventi savo gyvenimą - vėl daiktus pamatai kitaip. Dabar Lietuva - devintoje klasėje. Pradedame rengtis universitetui ir galbūt visai noriai į jį eisime.
Ką veikia Raigardas, kai nėra paskendęs muzikoje?
Taip beveik nebūna. Retkarčiais užsiimu tokiais naiviais dalykais kaip krepšinio žaidimas. Gerai jaučiuosi krepšinio aikštelėje. Labai mėgstu keliauti. Bet keliauti ne dėl to, kad pamatyčiau, sakykime, Eifelio bokštą. Man tiesiog smagu pasėdėti kitoje aplinkoje, kitoje kultūroje, išgerti bokalą alaus, o po to grįžti į viešbutį ir ką nors sukurti. Šiaip dar mielai pažaisčiau lauko tenisą.
Žinau, kad nevengiate apsilankyti kazino...
Kazino man patinka. Greitai skrisiu į JAV. Noriu aplankyti vietas, kuriose jau esu buvęs. Vykstu į Niujorką, Čikagą, Las Vegasą ir San Franciską. Aplankysiu ir kazino. Ne tiek dėl lošimo, kiek dėl tos lengvos kičinės aplinkos, kurios kartais trūksta per daug rimtai dirbant. JAV taip pat susiorganizavau daug muzikinių reikalų. Tiesa, Las Vegase jų neturiu, tad ten bus laisvesnis poilsis. Jo net šiek tiek bijau. (Juokiasi.)
Į kazino dažniausiai einu dėl aplinkos. Man patinka sėdėti prie to žalio stalo, gurkšnoti gėrimą, rūkyti, apie ką nors šnekučiuotis. Tai tarsi sportas. Jei žinau, kad vakare žaisiu krepšinį, tai visą dieną degu, susirandu aprangą, batus ir jaučiu, kad jau noriu bėgti į aikštelę žaisti. Taip ir su kazino.
Kiek daugiausia esate laimėjęs?
Apie penkis tūkstančius litų per keletą sukimų, per porą minučių. Visuomet žaidžiu ruletę. Kažkada atėjau prie jos, man paaiškino, kas kaip, ir likau. Bandžiau ir automatus, bet „neveža“ manęs jie.
Turite savo lošimo sistemą?
Turiu šį bei tą, bet neverta pasakoti. Juoksis po to kiti lošėjai. (Juokiasi.) Turiu tam tikrą matematinį matymą. Mano senelis buvo matematikos mokytojas. Pamenu, manęs devintoje klasėje neleido laikyti egzamino, nes nelankiau matematikos pamokų. Tėvai išvežė į kaimą pas senelį ir mes ten savaitę dieną naktį sėdėjom, viską peržiūrėjom ir man viskas pasidarė aišku. Iš egzamino gavau dešimt. Kazino man nėra svarbiausia laimėti. Svarbiau, kad pataikyčiau, kad mano mąstymas pasitvirtintų.
Papasakokite apie asmeninį gyvenimą?
Asmeniniame gyvenime viskas yra labai gerai. Turiu galimybę mylėti, jaučiu, kad mane myli. Mano nepastovumui pritaria tiek artimiausi žmonės, tiek kolegos. Viskas yra puiku.
O kaip prisimenate pirmąją santuoką?
Tai buvo seniai ir neteisybė. (Juokiasi.)
Turite dvi dukras. Kokios jos? Daug bendraujate?
Niekur jos nedings - turbūt irgi bus muzikantės. Dėl bendravimo - gerai, kad yra kažkas, kas jas daugiau prižiūri, nes jei būčiau tik aš, tai sunku būtų. Bet nieko, dar ateis laikas, dar anksti. Nors apskritai, aš nelinkęs per daug „cackinti“ vaikų. Gal tai iš tėvų atėjo.
Nemėgstu to liaupsinimo arba kai tėvai gyvena dėl vaikų. Žinoma, natūraliai turi jausti, kad jie yra ir tam tikra atsakomybė negali dingti. Bet galiu pasakyti, kad didžiulių trūkumų turi tie žmonės, kurie užauga su perdėta tėvų priežiūra. Net ir tarp atlikėjų tai justi. Tai nėra gerai.
Pats žaidžiate krepšinį. Esate Lietuvos rinktinės sirgalius?
Be abejo. Mes su N.E.O. atlikome Lietuvos himną per kontrolines varžybas su Baltarusija ir islandais. Buvo be galo smagu. Himnas labai gražiai skambėjo keturių balsų acapella, žmonės puikiai priėmė, o po to pažiūrėjome krepšinio varžybas - buvo išties neblogas laisvalaikis. Tik pastaruoju metu man rinktinėje trūksta subtilumo, kombinacinio žaidimo. Labiau patiko, kai komandoje buvo Sabonis, Marčiulionis, Karnišovas. Tada aikštelėje buvo daugiau apmąstymo.
Jasikevičių galėčiau pagirti tam tikromis akimirkomis, kai jis per kelias atakas gali priversti priešininkus pulti į paniką savo keliais perdavimais. Po to jį pasodinčiau ir įleisčiau tik tada, kai jis vėl būtų pasiruošęs. Taip būtų daugiau naudos. Bet tai tik mano pastebėjimas. Mūsų komandos sėkmei trūksta mąstytojo.
O koks Raigardo Tautkaus sėkmės receptas?
Jis susideda iš kelių dalykų. Galima tikėti, kad sėkmė kabo kažkur ore, bet aš manau, kad ją galima pasiekti ir pasiimti turint tam tikrų ingredientų: galėjimo, gebėjimo ir tikėjimo. Aš tikiu tuo, ką darau, džiaugiuosi savo veikla. Sergu ar nesergu - tai yra mano vaistas. Svarbu, kad pirmoje vietoje būtų begalinis noras ir tikėjimas. Tada aplanko sėkmė. Nes jei trūksta noro, lieka tik mažytė tikimybė, kad tu pagausi sėkmę. Gal viena iš milijono. O jei tu nori, tada galimybė padidėja iki šimto tūkstančių.
Jei žmogus neturi noro, gabumų ir džiaugsmo tam, ką jis daro, tai kartais jis gali sėkmingai vieną ar kitą dalyką nuveikti, bet daug mažesnis šansas, kad jam taip nutiks. Kitą vertus, galbūt jam atplauks ta viena galimybė iš milijono, o man ne. Bet aš tikiu realia sėkme, kurią reikia pasiimti pačiam.
