Oficiozinės fotografijos keliavo iš parodos į parodą, pelnė apdovanojimus, buvo rodomos kaip pavyzdys jaunajai kartai, kaip geros fotografijos etalonas spausdinamos periodinėje spaudoje. Laikraščių ar žurnalų fotokorespondentai privalėjo laikytis socialistinio realizmo kanonų, vykdyti redaktorių užsakymus.
Tačiau Lietuvos fotografai kūrė ir kitokio pobūdžio fotografijas, kurios buvo nepriimtinos tuometinei valdžiai. Pasitelkę bresoniškąjį „lemiamo momento“ metodą, fotografai nevengė gyvenimo druskos, socialinių temų, nelakuotų, nesurežisuotų siužetų. Suprantama, tokios fotografijos netiko tuometinėms respublikinėms proginėms parodoms, nes religinės, atvirai socialinės ir kt. opios temos nebuvo skatinamos.
Riba tarp priimtinos ir nepriimtinos fotografijos anuomet tarsi nebuvo akivaizdžiai nubrėžta, tačiau fotografai visada ją jautė ir rinkosi vieną ar kitą pusę.
Štai Antano Sutkaus du to paties laikotarpio pionieriai – „Aklas pionierius“ (Kaunas, 1962) ir „Pionierius“ (Ignalina, 1964). Pirmasis parodytas tik atgavus Lietuvai nepriklausomybę, o antrasis anuomet buvo eksponuotas daugybėje parodų, ne kartą apdovanotas ir Lietuvoje, ir užsienyje. Tad kur tojį riba – priimtina ar nepriimtina, šiandien paliekame pamąstyti žiūrovui.
Parodoje eksponuojamos: Antano Sutkaus, Vytauto Radžiūno, Zenono Bulgakovo, Antano Dilio, Chanono Levino, Marijono Baranausko, Isako Šeino, Liudo Ruiko, Iljos Fišerio, Michailo Rebi, Valerijaus Koreškovo, Judelio Kacenbergo, Romualdo Požerskio, Algimanto ir Mindaugo Černiauskų, Virgilijaus Šontos, Aleksandro Macijausko, Mildos Drazdauskaitės, Stanislovo Žvirgždo fotografijos.
