Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pirties teikiami malonumai ne vienam grąžina sveikatą, tačiau tik tuomet, kai jais naudojamasi tinkamai.

REKLAMA

Prie įvažiavimo į Trakų rajone Žydkaimyje gyvenančio Romualdo Račo kiemą pasitinka Lietuviškos pirties bičiulių draugijos ženklas. Tai reiškia, kad šeimininkas svetingai sutinka visus, kas supranta pirties teikiamą naudą.

Solidus bagažas

Romualdo sodyboje pirmiausia į akis krinta nuostabus kraštovaizdis. Netoliese mėlynuojantis Vilkokšnio ežeras, pasak šeimininko, ypač gražus saulei leidžiantis. Tvoros nėra, tad kiek akys užmato gali gėrėtis kalvotu peizažu. Vasarą sukrauta šieno kaugė, regis, kviečia prigulti. „Siūliau tą šieną pasiimti, bet neatsirado norinčiųjų, mat reikėjo patiems išsivežti“, – sakė Romualdas.

REKLAMA
REKLAMA

Kieme stovinčiu traktoriumi vyras ne kaži kiek dirba, nes žemė prasta, tad jis ūkininkauja tik tiek, kad užsiaugintų derliaus šeimai. Veterinarijos gydytoju dirbantis Romualdas yra vienas iš tų vyrų, kurie nuosekliai siekia užsibrėžto tikslo, sugeba patys ir mūryti, ir statyti, ir taip įsigilinti į sritį, kuria domisi, kad negali jais nesižavėti. Pastaraisiais metais jis sukaupė solidų bagažą žinių apie pirtis ir tapo vienu geriausių pirtininkų. Tačiau bet kas jo pirties slenksčių neperžengia. Nėra vietos jose tiems, kas į pirtį skuba su alumi ar kitais svaigalais. Beje, pirties bičiuliai Romualdą vadina Pirčiuku. Šią pravardę jis pasirinko pats.

Švaru kaip operacinėje

Pirmiausia Romualdas pakvietė užeiti į šlaite iškastą dūminę pirtelę. Ji nedidukė, tačiau, pasak pašnekovo, tarp pas jį atvykusių pirties mėgėjų ne mažiau populiari už kitą daug erdvesnę ir modernesnę pirtį.

REKLAMA
REKLAMA

„Čia nėra elektros, viskas padaryta labai archajiškai. Kamino nėra, dūmai išeina per angą pirties viršuje. Nereikia baimintis, kad sienos ir lubos juodos. Tai aktyvuota anglis, – rodė pirtininkas. – Apačioje, beje, beveik švaru, o viršuje galima pavalyti, kad žmonės nugaros, jei remsis, neišsiteptų. Dūminės pirtys sterilios, jose švaru kaip operacinėje, ne veltui seniau moterys tokiose pirtyse gimdydavo. Vanduo pirtyje įmiliamas, t. y. į jį metami ant pirties krosnies akmenų įkaitinti geležys ar akmenys. Aš naudoju geležis.“

Jis sakė, kad pirmosios pirtys buvo įrengiamos dar paprasčiau: prakasamas šlaitas, uždedami keli rąstų vainikai ir užmetama velėna. Dūminę pirtį kūrenti reikia apie 3–4 valandas, nes akmenys turi įkaisti ilgam, mat tokia pirtis negali būti kūrenama tuo metu, kai žmonės joje kaitinasi. Tokių tikrų dūminių pirčių, kaip Romualdo, Lietuvoje labai nedaug kas turi.

REKLAMA
REKLAMA

Po garinės į sūpynes

Tarp abiejų pirčių – įspūdingos sūpuoklės. Jos paties Romualdo sumeistrautos ne kam kitam, o pirtininkams.

„Pakloju pakulų, paguldau žmogų ir, kai jis po pirties sūpuodamasis žiūri į žvaigždes, tai jaučiasi jei ne rojuje, tai tikrai kažkokioje nežemiškoje dimensijoje“, – šypsojosi pašnekovas.

Vienoje žinomo pirtininko paskaitoje jis išgirdo, kad sūpynės turi būti į rytus. Pirčiukas pagalvojo, kad sėdint suptis nesmagu, mat prisikaitinus, kai kūnas atsipalaidavęs, galima ir nugriūti, tad geriau gulėti ir medituoti. Anot jo, nebuvo nė vieno, kuris po pirties nenorėtų užrišti ant sūpynių kaspinėlio su palinkėjimais sau ir kitiems, ir pajusti pirmapradį sąlytį su visata. Prie sūpynių galima ir garsų terapiją išbandyti. Ūkyje nebereikalingas geležtes Pirščiukas sumovė vieną ant kitos. Trinktelėjus į jas pasigirsta vibruojantys metalo garsai. Ant akmeninio stalo iškaltos runos, kiekviena iš jų turi simbolinę reikšmę. Prie stalo susėdama pamąstyti, uždegamas aukuras, į kurį įberiama gintaro dulkių. Romualdas laiko save panteistu, tad jam labai svarbus ryšys su gamta ir visomis stichijomis.

REKLAMA
REKLAMA

Pirties diena Lietuviškos pirties bičiulių draugija susikūrė prieš penkerius metus. Romualdas buvo vienas iš jos kūrėjų.

„Daugelis mūsų baigėme Pirties akademijos kursus. Tuomet kilo klausimas, ką daryti toliau. Nusprendėme burtis, nes buvo akivaizdu, kad reikia šviesti žmones. Ėmėme organizuoti pirties dieną. Pirmoji vyko Rumšiškėse. Tiesa, reikėjo padirbėti, kol atstatėme ten buvusią pirtį. Bendramintis Valdas Rimavičius ėmėsi iniciatyvos, daug ką finansavo. Buvo nuspręsta, kad tinkamiausia diena – trečias birželio savaitgalis. Tada galima ir vantas rišti. Tokios šventės vyksta kasmet, organizavome ją ir Žemaitijoje. Pirties bičiulių klubai susikūrė visoje Lietuvoje“, – pasakojo vyras.

Pasak jo, nebūtina turėti nuosavą pirtį, kad būtum Lietuviškos pirties bičiulių draugijos nariu. Draugijos nariai – įvairiausių profesijų žmonės. Gerai įvaldžiusieji pirtininko amatą mielai kviečiami ir į SPA centrus.

REKLAMA
REKLAMA

„Pas pirtis turinčius bičiulius važiuoja iš draugijos narių sudaryta komisija, kuri išbando pirties patogumą, augumą, garo kokybę ir įvertina ją. Išrašomas sertifikatas“, – pasakojo pašnekovas.

Jis pastebėjo, kad Lietuvos profesijų registre pirtininko profesija yra, tačiau nė vienoje kolegijoje ar technologijų mokykloje jie nerengiami.

„Norėjome suteikti lietuviškai pirčiai tautinio paveldo statusą. Ėmėmės iniciatyvos, tačiau valdininkai iš mūsų tik pasišaipė, esą pirtis – tai plikos mergos ir alus, o ne paveldas“, – apgailestavo Romualdas.

Ir pridūrė, kad kaimyninėje Latvijoje į pirtis ir pirtininkus visiškai kitoks požiūris. Ten ir pirtininkai rengiami, ir valstybinės paramos sulaukiama.

Laikas sustoja

Romualdo pirtis įvertinta kaip labai gera. Ir ne be reikalo. Joje galima išbandyti ne tik garo gerumą, bet ir pajusti įvairiausio masažo malonumų. Vinimis prie durų staktos prikalti mobilieji telefonai primena, kad pirtyje laikas sustoja. O nesugebantiesiems atsiriboti nuo rūpesčių rutinos Pirčiukas padės – atims telefoną ir prikals.

REKLAMA
REKLAMA

„Pirtyje reikia pabūti su savimi. Yra ir daugiau taisyklių, kurių privalu laikytis būnant pirtyje. Tačiau bene svarbiausia – susikaupti, nesiblaškyti, kuo mažiau šnekėti, stengtis pajusti šventas vandens, ugnies, oro ir žemės stichijas. Visos jos veikia garinėje“, – sakė pašnekovas. Jis parodė ypatingą dušo kambarį, kuriame ant šildomo marmurinio gulto atliekamos muilinimo procedūros. Ten galima išsitepti purvu, šokoladu, muiluotis kempine ar vanta. Dušinės lubos gaubtos, kad ant žmogaus nelašėtų šaltas vanduo.

Tik malonumas

Svarbiausia pirties vieta – garinė. Jos širdis – krosnis. Pirtininką stebina žmonės, kurie įrengdami pirtį sienoms, gultams ir stogui skiria didžiules pinigų sumas, o krosnį stato bet kokią, pigią.

„Jei turi prabangų automobilį, labai svarbu, kad jo variklis būtų geras. Juk juo nori važiuoti, o ne pastatyti kieme ir džiaugtis“, – sakė vyras.

REKLAMA
REKLAMA

Jis pirtyje viską padarė savo rankomis – prabangos nėra, tačiau labai jauku ir miela. Romualdas parodo gultus, kuriuos galima ištraukti, o jei nereikia – pastumti. Po viršutiniu gultu kabo varpelis, kuris, pasak pirtininko, skirtas bendrauti su dievais. Varpeliu duodamas ženklas, kad metas nusiteikti vanojimo ritualui.

Vanojimas – atsakingas darbas. Nuolat stebiu, kaip žmogus kvėpuoja, koks jo širdies ritmas, kaip įrausta oda, žiūriu, ar žmogus atsipalaiduoja. Jei matau, kad jis jaučiasi blogai, nebevanoju. Garinėje žmogus neturi kentėti, pirtyje jis turi patirti malonumą, tik tuomet tai teiks naudą kūnui ir atgaivą sielai“, – pabrėžė pirtininkas.

Pasak jo, pirtyje oro temperatūra turi būti apie 70 laipsnių, ne daugiau.

„Labai blogai, kai garinėje yra metaliniai katilai. Įkaitęs iki raudonumo metalas reaguoja su deguonimi, todėl oras, kurio kvėpuojama garinėje, pasidaro nemalonus, aštrus, degina gerklę. Iš tokios pirties norisi kuo greičiau išeiti. Apie metalą apdėti akmenys įkaista iki 200 laipsnių, ne daugiau, todėl tokią krosnį reikia nuolat kūrenti“, – pasakojo Romualdas.

REKLAMA
REKLAMA

400 laipsnių karščio Sumaniusieji įsirengti tinkamą pirtį, turėtų atvažiuoti ir pažiūrėti, kaip tai padarė Pirčiukas. Juolab kad vyras niekam negaili patarimų.

„Mano pirtis tokia, kokios anksčiau buvo kaimuose. Ji yra mūrinė. Karštis eina nuo akmenų, kurių yra apie pusę metro, 380 kilogramų. Tik viršuje yra metalo, kuris laiko akmenis, nes visų tokių krosnių, kuriais mačiau, mūras viršuje ilgainiui ima trūkinėti, nes labai stipriai – net iki 400 laipsnių – įkaista akmenys. Joks skiedinys negali būti ilgai atsparus tokiam karščiui, ¬– aiškino pašnekovas. – Pirmam garui išleisti krosnyje įrengtas vamzdelis – gyvatukas su skylutėmis. Pajungiu karštą vandenį ir, neatidarydamas durelių, pirmą garą su suodžiais išleidžiu pro kaminą. Tai trunka kelias minutes. Akmenys lieka švarūs.“

Romualdo pirtis karšta būna net šešias valandas. Dešimt žmonių joje praleidžia pusdienį. Kai jie išsiskirsto, pirtis dar būna šilta ir per naktį lėtai išdžiūsta. Tai labai svarbu siekiant, kad nuo drėgmės neįsiveistų pelėsis. Priešpirtyje grindys šildomos, kad išėjus iš garinės būtų malonu.

REKLAMA
REKLAMA

Kad kojos nešaltų

Garinėje turi būti gera ventiliacija. „Po kiekvieno užėjimo garinėje atidaroma ventiliacijos anga, kad pro ją išeitų visas garas. Tai trunka 10–15 minučių, kol pirtininkai pailsi, atvėsta, nurimsta jų širdies ritmas ir jie vėl gali eiti į garinę“, – dėstė pirtininkas. Jis priminė, kad į patalpą, kurioje kaitinamasi, būtinai turi ateiti šviežias oras. Romualdas iš lauko atvedė vamzdį, kurį pakišo po grindimis, krosnimi, o apatinėje jos dalyje išmūrijo kelias angas. Pro jas į garinę patenka sušildytas oras. Anot jo, neleistina, kad į garinę patektų šaltas oras. Dar vieną angą, kurią Romualdas vadina ištraukiamąja, jis įrengė garinės apačioje, po žemiausiai esančiu gultu. Ši anga būna visada atidaryta.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų