Evenkijos kraštas driekiasi 767,6 tūkst. kv. kilometrų ir yra pusantro karto didesnis už Prancūziją, tačiau gyventojų 2010 metais čia buvo suskaičiuota tik kiek daugiau nei 17 tūkst. – vos 30 daugiau nei registruota Palangoje. Į šį atšiaurų kraštą, kuriame žiema trunka ištisus 9 mėnesius, o oro temperatūra neretai nukrenta iki 50 laipsnių šalčio, leidosi lietuvių kompanija ir savo įspūdžiais bei patirtimis dalinasi su žurnalo skaitytojais.
Pietinę ir centrinę Evenkijos dalis galima pasiekti upėmis, iki čia atplaukia netgi baržos, tačiau dėl šalčio ir laivybai nepakankamo vandens lygio, navigacijos sezonas trunka vos keletą mėnesių. Šiaurinė teritorijos dalis kur kas labiau izoliuota – į ją veda tik per taigą iškirstas žiemos kelias, nutiesiamas šaltuoju metų laiku ir vietinių vadinamas „zimniku“. „Tai amžinojo įšalo žiemos kelias, atidaromas tik keletui šalčiausių mėnesių, tačiau jis tampa pagrindine Evenkijos susisiekimo arterija“, – rašo autoriai.
Pasak vietinių, „zimnikas“ – tai gyvenimo kelias, kuriuo atokiausiems kaimeliams atvežama maisto ir degalų – dalykų, be kurių žmonės neišgyventų. O juo išvežama šimtai tonų vietos medžiotojų laimikio – elnienos, kuri tebėra vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių daugeliui Evenkijos gyventojų. Beje, nušautų elnių kūnai po valandos sušąla, tad vos spėjus juos išdarinėti mėsa savaime užsikonservuoja, jai transportuoti nebereikalinga jokia speciali technika su šaldymo įranga. Visgi, pelningiausia elnių dalis – kojų kailiai, kurių vienas kainuoja apie 10 eurų.
Žiemos kelias Evenkijoje tęsiasi apie 4300 kilometrų. Nors sezono trukmę diktuoja gamta, dažniausiai jis prasideda lapkričio ar gruodžio mėnesiais ir trunka iki balandžio arba, jei pasiseka, iki gegužės. Vienas didžiausių iššūkių juo važiuojantiems vairuotojams – kelias, einantis ledo paviršiumi, kurio vieno kilometro įrengimas šaltuoju sezonu atsieina apie 2 tūkst. dolerių.
„Žiemos kelią supantis vanduo per speigą sustingsta. Dėl temperatūrų kaitos ledas yra tarsi gyvas: šąlant jis traukiasi, šylant – plečiasi. Iš po užšalusio ledo vanduo dažnai išsiveržia ir šis, neatlaikydamas svorio, įlūžta palikdamas įspūdingas įdaubas. Sudėtingiausia vairuotojams įveikti apledėjimus. Važiuojant senuoju ledu, kuriuo teka ir šąla iš po ledo besiveržiantis vanduo, galima įšalti. Šitaip įstrigus prireiks rimtos pagalbos. Todėl neretai vairuotojai važiuoja konvojumi po 3 mašinas, taip užtikrindami vienas kito saugumą šiame pavojingame kelyje“, – įspūdžiais dalinasi lietuviai.
Per vieną reisą, kuris trunka apie savaitę, sunkvežimio vairuotojas uždirba iki 650 dolerių. Jam tenka ne tik sunkus uždavinys iššūkių pilnu keliu pristatyti krovinį, bet ir kokį pusšimtį kilometrų iš vieno medžiotojo kitam pavėžėti įvairių reikmenų. Iš miško glūdumos atvykusiam medžiotojui apie jo sudegusį namą taip pat tenka pranešti „zimniko“ vairuotojui.
„Zimnikas“ labai svarbus ir vietos aviacijai. Tarp kaimelių nuolat kursuoja sraigtasparniai MI-8 atlikdami ir maršrutinių autobusų, ir siuntų pervežimo funkcijas. Be ledo keliu atgabentų degalų, kuriais kaimelių degalinėse pripildomi sraigtasparnių bakai, pilotai negalėtų atlikti tiek daug ir tokių ilgų skrydžių. Vasarą kaimelio gyventojai su išoriniu pasauliu gali susisiekti tik oro transportu“, – rašoma straipsnyje.
Daugiau lietuvių įspūdžių – naujausiame „National Geographic Lietuva“ lapkričio numeryje.
