Simona PUŽAITĖ Nuo konservatyvios asmenybės iš mažo Kinijos miestelio iki pasauliui atviros JAV valstybės departamento diplomatinės tarnybos darbuotojos. Tokia kinės Feng-Hua Wang gyvenimo istorija. Moteris yra daugiakultūrinės dermės pavyzdys.
Atvira pasauliui
Feng-Hua Wang, JAV valstybės departamento regioninės informacijos išteklių atašė (angl. USA State Department Regional Information Resources Officer), reziduojanti Berlyne, Šiauliuose lankėsi antrą kartą.
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekos Amerikos skaitykloje diplomatė aptarė bendradarbiavimo galimybes su bibliotekininkais, įvairių įstaigų atstovais, bendravo su S. Daukanto gimnazijos moksleiviais.
„Šiaulių kraštas“ pakalbino F. Wang apie jos atvirumą pasauliui.
– Kaip tapote pasauliui atviru žmogumi?
– Gyvenimo būdas priklauso nuo žmogaus asmenybės. Iš prigimties esu tyrinėtoja. Man patinka tyrinėti žmones, kultūras, vietas...
Net gyvendama Amerikoje niekada ilgai neužsibūdavau viename mieste. Prieš pradėdama dirbti valstybės departamente, Amerikoje gyvenau daugiau nei 10 metų. Kas kelerius metus krausčiausi iš miesto į miestą, nes norėjau rasti vis geresnį darbą. Dabar gyvenu nebe viename mieste, o visame pasaulyje. Tai man idealiai tinka.
Keliaudama sutinku daug įdomių žmonių, matau įstabių kraštovaizdžių, ragauju egzotiškų patiekalų. Dievinu valgyti! Šiauliuose fantastiškas šokoladas!
Trijų rasių šeima
– Kodėl svarbu pažinti kuo daugiau kultūrų?
– Užaugau mažame miestelyje Kinijoje, kultūrinės revoliucijos metu (1966-1976 metais). Pirmus 18-ka savo gyvenimo metų niekada nebuvau išvykusi už gimtojo miestelio ribų. Mano pasaulio supratimas buvo labai ribotas.
Tada nutariau studijuoti anglų kalbą universitete Kinijoje, vėliau, palankiai susiklosčius aplinkybėms, išvykau tęsti studijų į Ameriką. Manau, gyvenimas mane veda į skirtingas pasaulio vietas, nes mano protas tam yra atviras.
Anksčiau buvau „hilbilis“ – tai amerikiečių terminas žmonėms, kurie gyvena kalnuotose kaimo vietovėse, yra siauro mąstymo. Kelionės ir pasaulio pažinimas mane pakeitė – nuo labai riboto, konservatyvaus, provincialaus žmogaus iki atvirai priimančio visas kultūras.
Tai pasireiškia ir mano šeimoje – esame trijų rasių šeima. Kiekvienas šeimos narys esame skirtingos odos spalvos. Mano vyras – baltaodis, dukra – juodaodė.
Planavome įsivaikinti vaiką, kuris atrodytų kaip aš arba vyras, tačiau mums suteikė galimybę įsivaikinti juodaodę mergaitę. Išoriniai skirtumai nesvarbūs – esame labai laiminga šeima. Šeimoje skirtumai daugiau ne kultūriniai, bet individualūs.
Mokau mergaitę ne tik anglų, bet ir kinų kalbos.
– Ar susiliejus skirtingoms kultūroms neišsitrina identitetas?
– Nemanau, kad taip prarandu savo tapatybę. Priešingai – esu sudėtingesnė, įgyju naują tapatybę. Vertinu žmogų pagal jo asmenybę, bet ne odos spalvą ar kilmę. Šeima mane daro lankstesniu, turtingesniu, empatiškesniu žmogumi.
Galbūt aš nebesu vien tik kinė. Nebetinku tradicinei kinų kultūrai, bet tai gerai. Esu pasaulio žmogus. Mano namai – visas pasaulis. Tai mane praturtino.
Emigrantai – šalies įvairovė
– Lietuvoje daugelis kalba apie emigracijos problemą. Mažos šalies gyventojai išsibarsto po pasaulį. Ką apie tai manote?
– Net ir kituose pasaulio kraštuose lietuviai yra susiję su sava kultūra. Jie gali supažindinti tenykščius gyventojus su Lietuvos kultūra, dalintis ja. Žvelgiant iš šios pusės, tai – ne praradimas.
Reikėtų kalbėti ne vien apie protų nutekėjimą, bet ir atvykėlių iš kitų šalių priėmimą. Jie papildo šalį įvairove.
– Ar tapti pasaulio žmogumi – žmonijos ateitis?
– Jei žmonės būtų atviresni, neturėtumėme religinių karų. Problema, kad žmonės nesiklauso vieni kitų, siekia kitą paversti savimi.
Svarbu išklausyti priešingą nuomonę, net jei su ja nesutinki, diskutuoti. Esame skirtingi, bet geriau keistis mintimis, o ne kovoti. Pirmiausia visiems reikia išmokti tolerancijos. Tai svajonė, bet ji pasiekiama žingsnelis po žingsnelio.
