„Jaunimo linijos“ tinklalaidėje „Iš širdies: Karjera be IG filtrų“ apsilankęs aktorius atvirai pasidalijo tuo, kas lieka užkulisiuose: apie vaikystę atšiauriame Klaipėdos rajone, baimę, kuri tapo didžiausia jo drąsa bei netikėtas studijas.
Nuo trijų metų aiškus kelias ir taisyklės, kaip išlikti žmogumi
Giedriaus vaikystė nebuvo rožėmis klota – anksti netekus tėčio, šeimai teko išgyventi finansiškai ir emociškai sunkius devyniasdešimtuosius Klaipėdos Debreceno rajone. Visgi, aktorius prisimena, kad mokykloje jis tiesiog mokėjo džiaugtis gyvenimu ir nesureikšminti sistemos.
Užaugęs kūrybiškoje aplinkoje, Giedrius Savickas jau ankstyvoje vaikystėje žinojo, kur link suks jo kelias:
„Dėl profesijos viskas aišku buvo nuo trijų metų. Aš augau stovykloj tokioj, ten buvo Leonidas Donskis, Dainius Kazlauskas, Asta Baukutė, tai visa chebra. Aš augau tokioj šeimoj. Jie augino ir viskas aišku buvo su manim jau.“
Mokyklos laikais būsimasis aktorius pasižymėjo ne noru pirmauti, o sugebėjimu kurti nuoširdžius ryšius, kuriuos su klasiokais išlaikė iki šiol:
„Aš labai gerai leidau laiką. Mes labai juokėmės, aš tiek juokdavausi mokykloj. Aš kažkaip supratau sistemą, kad čia nereikia man kalnų versti, nereikia lipti per galvas, reikia išlikti žmogum, reikia duot nusirašyti, reikia, kad leistų tau nusirašyti, reikia būt draugišku ir, svarbiausia, išlikti draugais.“
„Buvau pats drąsiausias vaikas, nes mokėjau pasakyti, kad bijau“
Augant atšiauriame rajone, kur aplinkui netrūko narkotikų ir pavojingų pagundų, Giedriui išsigelbėjimu tapo baimė. Šiandien jis griežtai griauna mitą, kad bijoti yra gėdinga, ir paaugliams įvardija, kas iš tiesų yra tikroji drąsa.
Paklaustas, kas padėjo atsilaikyti prieš Klaipėdos gatvėse vešėjusias psichotropines medžiagas, aktorius atsako tiesiai:
„Baimė. Aš bijojau visada. Aš visada bijau narkotikų. <...> Nu, žiūrėkit. Žiūrėkit, kaip sakoma, benamis, kuris guli prie konteinerio, ar ne, kai darė pirmą čerką, jis nesakė, kad jis gulės prie konteinerio. Sakė, aš gersiu vieną, aš gersiu antrą, išgersiu trečią. Bet taip atsitiko. Pas mane buvo didelė baimė viskam. Bet aš dabar jaunimui visą laiką sakau, aš buvau pats drąsiausias vaikas, todėl, kad tik drąsiausias vaikas gali pasakyt, kad bijo. Nes pasakyti chebrai, kad tu bijai, o čia yra drąsu.“
Anot aktoriaus, pasidavimas minios spaudimui yra tikrasis bailumas: „Tu esi bailys, jeigu tu vartoji narkotikus. Tu bailys, nes bijai, kad kažkas tau pasakys, kad tu esi lochelis, durnelis ar kažką.“
Netikėtos studijos
Atvykimas į Vilnių jaunam vaikinui sukėlė nemažai kultūrinio šoko ir ašarų taksofono būdelėje. Įstojęs į specialybę, kurioje iki tol neturėjo jokios patirties, Giedrius turėjo persilaužti, o didžiausia atrama jam tapo jį supę žmonės.
„Studijavau pas Anželiką Choliną šokį, baletą šokau. <...> Studijos buvo sunkios, todėl, kad aš, aš nebuvau pratęs mokytis labai. Mokykloj tu pagauni sistemą. <...> Bet, sakau, paskui išeini į gyvenimą, o tos sistemos nebelieka. Nebus, kad vakare iškalsi ir atėjęs gerai vaidinsi. Nėra to, viskas. <...> Tai buvo man sunku, todėl, kad aš įstojau į šokį. Niekada gyvenime nebuvau šokęs. Ryte šiuolaikinis šokis, baletas ir istorinis šokis. Aš visą laiką šoku. <...> Špagatus reikia padaryti, ir kojas kilnoti su baletu, žinot.“
Sunkiausiomis akimirkomis Giedriui labiausiai padėjo bendrystė:
„Svarbiausia yra žmonės. Svarbiausia visur yra žmonės. Tik žmonės viską padaro, nes jeigu tu esi kitoj aplinkoj, kur sako, kad kažkas yra blogai tau, tai keiskit aplinką. <...> Mane sukūrė aplinka. <...> Saulius Mykolaitis amžiną atilsį, kuris, aš jį vadindavau tėvuku, jis mane globojo, nes aš atėjau 23-ejų metų pas Koršunovą vaidint pirmąjį vaidmenį. Aš pasimetęs, čia visi grandai susirinkę <...> ir tu patenki tarp jų. Ir jis mane globojo.“
NBA lyga teatre ir atsisveikinimas su praeities nostalgija
Karjeros pradžioje Giedrius Savickas kartu su Oskaro Koršunovo teatru pasiekė pasaulinį pripažinimą – gastroliavo didžiausiuose planetos festivaliuose nuo Niujorko iki Seulo. Visgi šiandien aktorius su tokiu pačiu malonumu vaidina ar susitinka su žmonėmis Lietuvoje.
Atsigręždamas į praeitį, aktorius lygina tuometinį teatrą su aukščiausia sporto lyga:
„Mes apvažiavom daugiau kaip 100 pačių garsiausių pasaulio festivalių. Važinėjom, kur tik norėjom. Niujorkas, Australija, Korėja, Singapūras, Kinija, ir tu tik pasą paduodi, tu skrendi. Viešbučiai geriausi, pinigų pilnos kišenės, ar ne? <...> Paskui supratau, kad aš sakau Rasai [Samuolytei], tu supranti, kad mes žaidėm NBA lygoj? Viso pasaulio mes buvom vienas geriausių teatrų...“
Tačiau prabėgusiems laikams Giedrius sentimentų neturi: „Aš neturiu nostalgijos vakarykščiai dienai. Va ką galiu pasakyt.“
Žinomumas, nukeliama karūna ir požiūris į aktorių ego
Giedrius neslepia – žinomumas jam patinka, nes jis leidžia jaustis savu tarp paprastų žmonių, o turguje padeda gauti nuolaidų. Visgi, aktoriaus profesijoje labai lengva susirgti puikybe, nuo kurios jį gelbėja žmona.
Apie žvaigždžių ligą Giedrius kalba su jam būdinga saviironija:
„Būna kartais nepastebi, pasikeli. Na, aš esu aktorius, aš turiu turėt tos puikybės. Tave atpažįsta visi. <...> Užsideda ta karūnėlė tikrai, bet mano žmona tą labai jaučia, sako, na, biškį jau tu toksai... <...> Greitai tą karūną paima ir padeda.“
Paklaustas apie tamsiąją profesijos pusę, Giedrius užsimena apie didžiulį aktorių egoizmą:
„Aš sau pasakiau, nežinau, ar eičiau nors su vienu aktoriumi į karą. Todėl, kad, na, matot, jie nori, kad juos matytų, ir viskas. Tai yra didžiausia problema. Kartais aš tikrai nežinau, ar su savim aš eičiau į karą. Jeigu man siūlytų mane, sakyčiau, ar tu eisi į žvalgybą su juo, aš nežinau, ar eičiau. Nes vis tiek išlenda tas. Mes dėl to ir stojom, kad mus pamatytų.“
Receptas ieškantiems savęs: tiesi linija – tik kardiogramoje
Pokalbio pabaigoje Giedrius pasidalijo įžvalgomis apie išprotėjusį Vilniaus tempą ir palinkėjo jaunimui nebijoti gyvenimo iššūkių bei klaidžių kelių, nes būtent jie ir suteikia gyvenimui skonį.
Norintiems atrasti save, aktorius rekomenduoja praktinius ir paprastus dalykus:
„Nepabandęs nieko nesužinosi. Tiesiog bandyti ir nebijoti. Žinot, jeigu tu galvoji, kad tu negali, mano pagrindinė frazė, kurią aš susitinku su jaunimu, aš visiems pasakau: „Jeigu nori – bus, nenori – nebus.“
Giedrius linki jauniems žmonėms nesitikėti lengvo ir tiesaus kelio, nes tikrieji atradimai slypi užduotyse, kurias įveikiame su sunkumu:
„Ar kam įdomu yra važiuoti visą laiką autostrada? Visą laiką viena tiese? Bet kai eini kalniukais ir žvyrkelis, tu esi laimingas. Labiau pavargęs, kojas labai skauda, bet esi fantastiškas, suprantat? Tai vat ir gyvenime taip yra, turi būti ir žvyrkelių – padūmins, gerai, nusiplausit mašiną, važiuosit toliau. Viskas yra įmanoma.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
