„Visą laiką dirbome kartu su Viliumi, bet turbūt jau ketverius ar trejus metus darbuojuosi viena, bendrai mes dirbame vasaros stovyklose tiesiog išsijuosę“, – naujienų portalui tv3.lt pasakoja moteris.
Kaip teigia pašnekovė, mokinių pas ją netrūksta – mokytis ateina tiek dideli, tiek maži.
„Pas mane buvo keli ir suaugę, bet dažniausiai ateina vaikai, po kelerių metų pakelia sparnus ir eina studijuoti kur nors kitur. Ateina ir tie, kurie nori pasitobulinti savo dainavimo įgūdžius ar pasikonsultuoti su specialistais. Būna tikrai visaip“, – šypteli moteris.
Vis dėlto jaunoji karta, anot V. Tarasovienės, ne visada pasirengusi stengtis ir daug dirbti. Tiesa, visada yra ir išimčių.
„Kaip aš sakau, jei yra drėbtelta Dievulio, tai iškart ir matosi. Tiems žmonėms reikia įdėti mažiau darbo, nes jie turi įgimtą talentą. Jei turi mažiau talento, automatiškai turi įdėti daug daugiau darbo.
Pastebiu, kad jaunimas šiais laikais labai nenori dirbti. Jie įsivaizduoja, kad viskas labai greitai pasiseks, kad greitai viską išmoks. Aišku, talentingų žmonių yra vienetai. Nors ir vadiname savo šalį dainių kraštu, nė velnio visi nedainuojame ir net negalime visi dainuoti“, – sako ji.
Pagarbos trūkumas
Po rugsėjo 29-ąją prasidėjusio pedagogų streiko, prie kurio prisijungė apie 2 tūkst. mokytojų, viešojoje erdvėje gan daug šnekama apie mokytojo profesiją. Į viešumą išlenda pedagogų darbo virtuvė – ilgos valandos, mažos algos ir net smurtas, kurio jie sulaukia iš mokinių.
Neabejotina, kad šis darbas reikalauja geležinės kantrybės.
„Mokant kantrybės man užtenka, jos kiek pritrūkdavo su savo vaikais. Man patinka dirbti su vaikais ir manau, kad pedagogas turėtų juo dirbti tik turėdamas pašaukimą, kaip kad gydytojas. Jei nori būti pedagogu, turi degti noru dirbti su jaunąja karta ir juos mokyti, skleisti žinias. Manau, kad visos profesijos turi ateiti iš pašaukimo“, – tikina pašnekovė.
Kalbėdama apie savo patirtį, Violeta neslėpė, kad pedagogika jos gyvenime atsirado gan netikėtai.
„Su Viliumi pabandėme pamokyti vieną, antrą mergaitę ir taip išsirutuliojo. Nuo pat vaikystės aš norėjau būti ant scenos – man buvo nesvarbu, ar dainuočiau, ar šokčiau. Tiesiog norėjau ten būti. Pedagoginis pašaukimas mano gyvenime atėjo vėliau.
Pabandžiau vieną, antrą kartą, ir supratau, kad ne kantrybės man neužtenka, o trūksta laiko“, – juokdamasi teigė atlikėja.
Turbūt kiekvienas turime savą įsivaizdavimą, koks turėtų būti geras mokytojas. Tiesa, net ir didelis susidomėjimas savo sritimi gali nepaversti geru specialistu – į tai įeina daugybė faktorių.
„Žmogui turėtų būti smagu dirbti su vaikais. Antras dalykas, kai smagu dirbti su vaikais, tavo pamokos automatiškai pasidaro įdomios – tai vaikus prikausto, sudomina. Trečia, matau šiokią tokią šiuolaikinių vaikų auklėjimo spragą.
Mūsų laikais, nors ne viskas buvo fantastiška buvo, turėjome pagarbą mokytojui ir vyresniam žmogui. Negalėjai mokytojui sakyti „tu“ ar jos paprasčiausiai įžeisti. Manau, kad reikia nuo pat vaikystės grąžinti pagarbą mokytojui, dėstytojui, vyresniam žmogui. Kai vaikai pradės gerbti suaugusius, atsiras pagarba. Viskas prasideda nuo šeimos“, – tikino pašnekovė, neslėpdama, kad kertinės vertybės vaikų gyvenime turėtų būti skiepijamos.
„Tikrai daug matome incidentų, skandalų spaudoje, kur darosi aišku, kad nėra tos pagarbos, vaikai mušasi su mokytojais. Aišku, kartais būna ir savo darbui neatsidavusių pedagogų, bet nereiškia, kad visiems jiems reiktų kibti į atlapus. Yra dvi medalio pusės“, – sako V. Tarasovienė.
