Daug paprasčiau uiti, žeminti ir įžeidinėti kolegą, pavaldinį, kai to nedraudžia šalies įstatymai. Nuolatinį žeminimą Lietuvoje patiria ne tik dirbantys privačiuose, bet ir valstybiniuose sektoriuose. Tačiau užkirsti kelią valstybinėje įstaigoje kaip savo namuose besielgiančiam viršesniam valdininkui – tiesioginių teisinių priemonių nėra. Apie mobingą, kitai psichologinį ar net fizinė terorą kalbamės su docente dr. Jolita Vveinhard.
Ar mobingas – modernėjančios visuomenės pasekmė?
Mobingas – tikrai senas reiškinys apskritai būdingas visiems gyviesiems. Jau seniai pastebėtas „baltos varnos“ arba „juodos avies“ sindromas, kai vienas gyvūnas dėl įvairiausių priežasčių išvejamas iš būrio. Pats žodis mobingas, kuris reiškia gaujos puolimą, pradžioje ir vartotas tyrinėjant gyvūnus, po to - mokinių elgesį, dar vėliau – darbuotojų tarpusavio santykius.
Galima sakyti: atsirado darbiniai santykiai, atsirado ir mobingas – bandymas „išėsti“. Nes tai susiję ir su konkurencija, o sąžiningai konkuruoti sugeba ne visi. Visuomet atsiranda tokių, kurie išgyventi ar pasiekti karjeros bando juodindami kitus, apkalbėdami, pašalindami konkurentus, baugindami ar tiesiog asmenines psichologines problemas perkelia ant „baltos varnos".
Galima pastebėti sąsajų ir su visuomenės modernėjimu, spartėjančiu gyvenimo tempu, didėjančiais darbo krūviais, reikalavimais, ekonominiais pokyčiais ir bendra konkurencine aplinka. Puolantieji tampa žymiai išradingesni, prisideda naujos technologijos – elektroninis paštas, internetas, socialiniai tinklai ir kt. Be to, mobingą taiko ir darbdaviai, kai darbuotojus ginantys teisės aktai apsunkina legalias nepageidaujamo žmogaus atleidimo procedūras. Man pasakojo atvejį, kai per sunkmetį, vienos įmonės vadovas darbuotojams tiesiogiai įvardijo žmones, kuriais reikia atsikratyti. Kadangi paaiškinta, jog įmonė kitaip neišgyvens – užvirė tikras pragaras.
Nuo kada apie mobingą imta kalbėti pasaulyje ir Lietuvoje?
Užsienyje apie mobingą darbovietėse pradėta kalbėti aštuntajame-devintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais. Pradžioje – Švedijoje, kai susirūpinta, kodėl tiek daug darbingo amžiaus žmonių išeina į pensiją. Paaiškėjo, kad priežastis – nuolatinis iki pusės metų ir ilgiau trunkantis psichologinis teroras, kuris ir pavadintas mobingu.
Lietuvoje sunku tiksliai pasakyti, bet šiokių tokių užuominų atsirado praėjusio amžiaus pabaigoje. Sakyčiau, rimtesni tyrimai prasidėjo prieš šešerius ar septynerius metus. Buvo apklausti Kauno pedagogai – nustatytas ryšys tarp mobingo ir širdies ligų. 2006-aisiais pradėjusi rašyti disertaciją praktiškai visą literatūrą turėjau gabentis iš užsienio... Tuomet ir kilo mintis sukurti tinklalapį www.mobingas.lt bei talpinti jame kuo daugiau ir tikslios informacijos apie mobingo reiškinį, padėti mobingo aukoms.
Kai susitikau su viena iš mobingo aukų, besirengiančia teismui, o jos byloje pamačiau atspausdintus ir sužymėtus savo straipsnius – šiek tiek sukrėtė. Mano žiniomis, pastaraisiais metais į teismus kreipėsi jau trys aukos, nors daugelis kenčia, geria antidepresantus arba išeina iš darbo.
Dėl kokių priežasčių bendradarbiai gali imti žeminti savo kolegą?
Žemina tie, kurie nepasitiki savo jėgomis ir negali kovoti su konkurentu sąžiningomis, sveika konkurencija paremtomis priemonėmis. Sukuriamas psichologinis diskomfortas darbščiam ir gabiam darbuotojui daugeliu atveju garantuoja jo produktyvumo kritimą, o tuo pačiu uždega žalią šviesą konkurentui. Tokia ta formulė.
Kokie įmanomi žeminimo, darbo trikdymo tipai?
Galima būtų tuos puolimo veiksmus išskirti į kelias grupes. Pavyzdžiui, bendraujant arba vadinamasis puolimas komunikacijos srityje. Neleidžiama žmogui išsakyti savo nuomonės, jis nuolatos pertraukinėjamas, aprėkiamas, koneveikiamas, jis sulaukia grasinimų, jį lydi smerkiantys žvilgsniai ar vengimas bendrauti. Tai vieni iš dažnesnių būdų. Dažnas atvejis, kai kolegoms tiesiog uždraudžiama bendrauti, su žmogumi elgiamasi kaip su „tuščia vieta“. Pašaipos, apkalbos, tyčiojamasi iš kalbėjimo, eisenos, skiriamos žeminančios ar beprasmės darbinės užduotys. Dažnai girdime, kad vienas kolega kažkoks „ne toks“, gal net serga kokia nors psichikos liga. Tokiam žmogui gali būti atvirai pasiūlyta pasitikrinti psichiką.
Skleidžiama nuomonė, kad auka nieko nesugeba, jo darbas nuolatos kritikuojamas, žodžiu, pats blogiausias darbuotojas. O kad tą „įrodytų“, pavyzdžiui, gali ištrinti įrašus kompiuteryje, sugadinti ataskaitą, skirti darbą jau iš anksto žinant, kad žmogus negalės jo gerai atlikti ir pan. Kartais griebiamasi grasinimų fiziškai susidoroti ar net panaudojama fizinė jėga, priekabiaujama seksualiai. Auka gali būti ir išprievartauta.
Dažniausiai siekiama įvairiausiais būdais sukurti nepakeliamas sąlygas, kad auka išeitų pati arba būtų atleista, kaip „prastas“ darbuotojas. Iš tiesų ilgai terorizuojamas darbuotojas gali pateisinti „lūkesčius“ – sutrinka dėmesys, imama klysti, žmogus nebesuvaldo emocijų - „pratrūksta“, mažiau laiko lieka darbui ar apskritai imama piktnaudžiauti ligos lapeliais ar net svaigalais.
Ne paslaptis, kad kiekviename darbe pasitaiko įvairaus pobūdžio juokų, apkalbų ir situacijų, kada reikėtų atkreipti dėmesį, kad bendravimas peržengė ribas.
Neįmanoma išvengti apkalbų, tačiau reikia suvokti, kad gero linkintys žmonės to nedaro – neapkalba, neskleidžia paskalų. Jeigu tai jau vyksta, vadinasi, vadovai kažką pražiūrėjo. Būna ir tokių atvejų, kai vadovai sąmoningai skatina „pletkus“. Vienos įmonės vadovas stebėjosi, o kaip kitaip sužinos, kas vyksta jo darbovietėje? O kuo jis gali būti garantuotas, kad „patikimas“ informatorius neturi savanaudiškų ketinimų? Iš tiesų toje įmonėje tai vyko netr tarp aukšto rango vadovų.
Pavieniai juokeliai ir apkalbos – tai dar ne mobingas. Sunerimti reikia tuomet, kai tai vyksta nuosekliai ir ilgą laiką.
Kaip mobingas veikia žmogaus darbą, nuotaiką, rezultatus?
Daroma akivaizdi žala tiek darbui, tiek nuotaikai, tiek rezultatams. Krinta produktyvumas, suprastėja darbo kokybė. Slogi nuotaika perauga į depresiją ir kitas ligas. Mobingo aukos savo savijautą „perneša“ ir į namus, nukenčia ir asmeniniai santykiai, padažnėja skyrybų atvejai.
Kaip gali žmogus padėti sau?
Gali, jeigu žino kaip. Mobingą patyrusi vienos mokyklos psichologė, tik supratusi, kas vyksta, problemą iškėlė viešumon. Teroras baigėsi, nes vadinamieji moberiai labiausiai bijo, kad bus demaskuoti. Kartais padeda oficialus advokato raštas, nes į mūsų policiją, gaila, bet kreiptis beprasmiška – greičiausiai sulauksite pasiūlymo kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Juoba, kad pas mus dar nesuvokiama, jog pašaipa – irgi yra smurtas, sukeliantis žmogui skausmą...
Reikia pripažinti, kad auka ne visada reaguoja tinkamai ir įsitraukia į jai primestą žaidimą. Interviu su ligoninėn patekusiomis mobingo aukomis rodo, jog dažna iš jų buvo įsitikinusi, kad elgėsi teisingai. Vadinamieji „moberiai“ nėra išskirtinio intelekto asmenybės, naudoja primityvius, bet veiksmingus psichologinio smurtavimo metodus, nes taiko į jautriausias vietas.
Kur kreiptis jei situacija kartojasi, o niekas tavęs negirdi?
Jeigu vadovas nėra vienas iš puolančiųjų, reikia eiti pas vadovą. Jeigu taip elgiasi pats vadovas – patarčiau ieškoti kito darbo. Žinoma, jeigu negaila sveikatos – galima pradėti kovą su juo, bet turbūt nesunku suprasti, kiek tai kainuoja laiko, pinigų, sveikatos ir kaip dirbti toliau tokioje aplinkoje. O ir baigtis – visiškai neaiški. Žinoma, jeigu žmogus buvo neteisingai atleistas, būtina kreiptis į teismą. Teisinė, psichologo, mobingo konsultanto pagalba niekada nepakenks. Bet pirmas atramos šaltinis – šeima, artimieji, draugai, panašaus likimo žmonės. Dažnas, o ypač vyrai, slepia nuo artimųjų darbe patiriamus nemalonumus, kol galiausiai ima irti pati šeima – artimieji nesupranta, kas vyksta...
Kas gina mobingą patiriantį žmogų?
Lengviau pasakyti, kas turėtų ginti: kolegos, vadovai, profsąjungos, Darbo inspekcija, teisinė sistema. Deja, Lietuvoje, skirtingai, nei pavyzdžiui, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, nėra specialių mobingo aukas ginančių teisės aktų. Pirmaujančios Vakarų Europos kompanijos mobingą aptaria net kolektyviniuose susitarimuose...
Skundai, raštai, teismai - niekam neleidžia pasijusti geriau. Kai bendrauti tuo laikotarpiu su tais pačiais bendradarbiais?
Jeigu jau nusprendėte kreiptis į teismą, vadinasi santykiai blogesni jau nebegali būti. Reikia atminti, kad moberis bando sutelkti koaliciją prieš auką ar bent sudaryti įspūdį, kad absoliučiai visi nusistatę. Bet tai gali būti tik iliuzija, nes auka tiek įbauginta, jaučia nuolatinę, visur tykančią grėsmę (paranoja – viena iš pasekmių), kad gali nebepajėgti adekvačiai vertinti situacijos. Dalis puolime dalyvauja iš baimės, kad patys to paties nesulauktų, o kiti, nors ir užjaučia, bet bijo.
Kaip išsaugoti, orumą, išdidumą ir toliau sėkmingai vykdyti pavestas užduotis?
Galima bandyti vykdyti pavestas užduotis, bet kiek jos bus sėkmingos ir kiek tai kainuos pastangų, sveikatos? O jeigu pamatys, kad susvyravote – tai tas pats kaip kraujo kvapas sužeistą žvėrį persekiojantiems skalikams. Jeigu matote, kad nėra galimybių pakeisti situacijos, visas jas išnaudojote – darbas nėra vertas jūsų sveikatos. To labiau, kad mobingo auka nėra paženklinta „prakeikimu“, lydinčiu visose darbovietėse.
Kokie buvo pasaulyje garsiausi mobingo atvejai? Kaip jie baigėsi?
Skaičiuojama, kad Vokietijos kompanijos dėl mobingo patiria nuo keliolikos iki kelių dešimčių tūkstančių eurų per metus. Tai – ir negautos pajamos, ir kompensacijos, ir teisminės išlaidos. Reikia įvertinti tai, kiek išleidžiama aukos gydymui arba socialinėms išmokoms, jei tapo laikinai nedarbinga arba neįgali. Dar devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje švedų ekonomistas Johanson pastebėjo, kad pigiau yra pripažinti mobingą, taikyti profesinę reabilitaciją, gerinti darbo aplinką nei prarasti lėšas, susijusias su sveikatos sutrikimais, ankstyvu išėjimu į pensiją, teisinėmis išlaidomis ir kt. Jeigu kalbame apie teismines išlaidas, tai Vokietijos Baden-Württenberg teismas iš kompanijos „Daimler-Chrysler“ priteisė 25 tūkstančių eurų kompensaciją už patirtą psichologinį skausmą. Vadybininkas įrodė, kad jį metus terorizavo šios kompanijos valdybos narys. Didžiojoje Britanijoje aukai priteista milijonas svarų, o vieno Australijos kalėjimo darbuotojas gavo pusės milijono dolerių kompensaciją. Užsienyje į šią problemą žiūrima labai rimtai.
Viešumas vaidina labai svarbų vaidmenį. Dažnai man laiškuose rašoma, kad pasijuto geriau sužinojęs savo bėdos vardą. Nepamirškime, auka jaučiasi vieniša, visų atstumta ir nereikalinga. Todėl apie mobingą reikia kalbėti, viešai įvardyti smurtautojus, jų daromą žalą kolegoms, organizacijoms, valstybei.
Darbar atlieku tyrimą, kurio rezultatai, nors ir negalutiniai, bet šokiruojantys. Daugiau kaip pusė tyrime dalyvavusių aukų nurodė, kad darbovietėje nesiimta jokių veiksmų, kuriais auka būtų apsaugota nuo puolimo, o realios pagalbos iš vadovų ir iš bendradarbių sulaukė absoliuti mažuma respondentų. Žymi dalis įvairių grandžių vadovų, tarp jų – ir aukščiausių, irgi yra patyrę mobingą. Apie tai, kad būtų naudojamos šiuolaikiškos intervencijos priemonės – galima tik pasvajoti.
Kokiose srityse šis reiškinys pasitaiko dažniausiai?
Prieš kelerius metus atlikau apklausą tarp įvairių profesinės veiklos sferų darbuotojų. Panašiai, kaip ir užsienio atvejais, daugiausiai mobingo aukų švietimo, medicinos, socialinio darbo sektoriuose – apie 10-11 proc. Išsiskiria tai, kad panašus skaičius darbuotojų mobingą patiria leidyba, spausdinimu, įrašytų laikmenų tiražavimu besiverčiančiose įmonėse. Kiek mažiau (7-9 proc.) – prekyboje, viešbučiuose, restoranuose, viešojo valdymo ir gynybos, transporto organizacijose.
Neringa Medutytė
