A. Veščiūnaitė-Janavičienė gimė Alytuje, Dainavos krašte, 1923 metų sausio 12 dieną. Baigusi Alytaus gimnaziją, studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Priartėjus frontui prie Vilniaus, išvyko į Vokietiją. Freiburge baigė Menų ir amatų mokyklą, tapybos klasę. 1950 m. išvyko į Australiją, kur pradėjo savo kūrybinę veiklą. Išleido eilėraščių rinkinius: „Žodžiai kaip salos“ (1976), „Aidinčios upės“ (1985), „Medžiai ryto laisvėj“ (1999), „Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai“ (2004), „Edvinas Gražiaveidis keliauja į Marsą“ (2006). A. Veščiūnaitės-Janavičienės eilėraščių išspausdinta almanachuose ir antologijose, tarp jų antologijoje „Po Pietų Kryžium“ (Vilnius, 1990). Nuo 1999 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Anot Algirdo Titus Antanaičio, „Nupasakoti Aldonos Veščiūnaitės eilėraščių turinį įprastinėmis sąvokomis nebūtų lengva ar iš viso įmanoma, jei ir nuvokiant, kad poetė pasakoja apie savo dienos darbus, troškimus, nuotaikas, mintis, įspūdžius, beklausant muzikos, stebint paveikslus ar tik šiaip stovint (...)“.
„A. Veščiūnaitė kuria konkrečios vaizdinės faktūros, proziškos tonacijos minimalistinės poetikos lyriką, primenančią Jono Meko ir Vlado Šlaito “nužemintą kalbėjimą„, bet išlaikančią grožio suvokimą kaip potekstės vertikalę. Kaleidoskopiška gatvės ūžesio, lekiančių paukščių, vėjuotų debesų, gatvėse besišnekučiuojančių moterų, Vilniaus pilies akmenų, Kinijos sienos vaizdų tėkmė, akvareliškai spalvinga ir lengva, laisva nuo logizuoto sprendimo, pereina į tylos pauzes, kur bandoma įsiklausyti į nematomų esmių buvimą. Lakoniška daiktavardinė kalba, be epitetų ir istorinio laiko ženklų, atveria mįslingą poetinio išgyvenimo nepabaigiamumą“, - apie poetės A. Veščiūnaitės kūrybą yra rašęs literatūrologas Vytautas Kubilius.
