1933 m. kovo 26 d. Milane gimęs kūrėjas per daugiau nei keturis dešimtmečius trukusią karjerą režisavo apie 30 filmų ir išgarsėjo savo erotinio kino darbais, skelbė repubblica.it.
Netektis
Tarp žinomiausių jo kūrinių – „Salon Kitty“, „La chiave“, „Monella“ ir „Capriccio“. Režisieriaus filmai sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo, o jo kūryba tapo svarbia erotinio kino istorijos dalimi.
Rugsėjį Tinto Brassui buvo skirta ypatinga duoklė – Venecijos kino festivalyje prieš prasidedant pagrindinei programai parodytas jo filmas „Col cuore in gola“. Vis dėlto pats režisierius dėl pašlijusios sveikatos į peržiūrą atvykti negalėjo.
„Sukūriau tiek daug erotinių filmų, nes tikėjau, kad erotika yra esminis žmogaus saviraiškos elementas ir, svarbiausia, būdas vaizduoti moteris. Būtent tai mane labiausiai domino“, – anksčiau yra sakęs režisierius.
„Manau, kad šiek tiek prisidėjau prie požiūrio į erotiką keitimo – bent jau tarp tų žiūrovų, kurie matė mano filmus“, – pridūrė jis.
Senelis – taip pat menininkas
Režisierius augo menininkų šeimoje – jo senelis buvo tapytojas Italico Brassas.
Tinto, sekdamas tėvo, baudžiamosios teisės advokato, pėdomis, baigė teisės studijas, tačiau jį nuo pat pradžių traukė kinas.
XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje jis dvejus metus dirbo archyvaru ir mokėsi montuoti filmus Paryžiaus kino filmų bibliotekoje. Būtent ten susipažino su garsiu režisieriumi Roberto Rossellini.
„Jis buvo ne tik kino meistras, bet ir gyvenimo mokytojas. Jis turėjo unikalų supratimą apie režisieriaus ir žmogaus santykį“, – apie R. Rossellini pasakojo T. Brassas.
Išgarsėjo erotinio kino filmais
T. Brassas ėmė vis labiau krypti į erotinį kiną. Filmai „Salon Kitty“ (1976 m.) ir „Caligula“ (sukurtas 1979 m., tačiau išleistas tik 1984 m.) žymėjo naują jo kūrybos etapą. Režisierius ėmėsi intelektualesnio požiūrio į erotiką, o ilgainiui jo darbai sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo.
Vienas žinomiausių jo filmų – 1983 m. pasirodžiusi „La chiave“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Stefania Sandrelli. Tai laisva japonų rašytojo Junichiro Tanizaki romano ekranizacija.
Po šio filmo, tapusio didžiausia režisieriaus sėkme, T. Brassas daugiausia dėmesio skyrė vis atviresnėms moterų seksualinio išsilaisvinimo istorijoms.
Režisierius neretai pasirodydavo ir savo paties filmuose. Ypač ironiškai save pavaizdavo 1995 m. juostoje „Fermo posta Tinto Brass“.
