Sveikos, pesimistės. Šiandien aš užsispyrusi tvirtinsiu, kad ne visos dienos - juodos. Na, baltos - taip pat ne. Netgi po lygiai jų būti negali, nes metuose - 365 dienos, per pusę nesidalija. Tačiau kas nulauš ranką - gerieji ar blogieji įvykiai - priklauso nuo mūsų pačių. Tad apgalvokime praėjusius metus ir paklokime šaunesnius pamatus 2010-iesiems.
Mes išplauksime
Net ir pačią drąsiausią iš mūsų 2009 neabejotinai buvo persmelkęs išgąsčio, nepasitikėjimo, nevilties, blogos nuojautos šešėlis. Nerimavome dėl savo šeimų, draugų, kolegų, pagaliau - dėl asmeninės ateities. Bus mums “batai”, ar kaip nors išeisime iš tos krizės?
Dar ne pabaiga. Vis girdžiu nuomonių, kad bus ir blogiau. Bet meldžiu jūsų - nepasiduokite. Ne šešėliai turi mus valdyti, o entuziastingas ėjimas pirmyn. Negalima be paliovos myžčioti.
Sakyčiau, vertėtų dažniau numoti ranka, užuot kramčius skarelės kampą. Jei jau labai baisu - įsikąsk, paseilėk kraštelį. Bet paskui vis vien privalai susivaldyti.
“Titanike” man patinka du epizodai. Pirmas paprastesnis: Leo labai įtaigiai nušliuožia į ledinį vandenį ir jausmingai miršta (visuose filmuose jis gražiai miršta). Antrasis - tiesiog stebuklingas: žmonės blaškosi po skęstantį laivą, klykia, o muzikantų orkestrėlis groja, groja toliau... Stipru.
Nebus taip, kad neišplauksime. Kaip nors išsikapanosime. Juk ir Leo iš tikrųjų nenuskendo, - toliau “tūsinasi” su manekenėmis. Viskas gerai!
Nesuk sau galvos
Aš antra diena vaikštau apsivilkusi šilčiausią savo megztinį prairusia rankove ir nesuku sau galvos. Aišku, skylė rankovėje (tegul ir ne Australijos dydžio) man garbės nedaro, bet - na ir kas? Svarbu šilta.
Taisyti drabužių, deja, nemoku. Žinoma, galėčiau susikombinuoti du plonesnius megztinius, pasiekčiau tą patį šilumos efektą. Taip pat galėčiau nusipirkti naują. Bet dabar pasiryžau taupyti. Tą ir darysiu. Du prairę centimetrai neverti isterijos. Tuo man kitąsyk labai patinka menininkai: jiems nusispjauti į įvaizdį. Kaip atrodo - taip. O mes vis sureikšminame detales. Užsiknisame derindamos kaspinėlius, šalikėlius, blizgučius, sagutes, nagučius ir lūpas, rankines ir batelius. O kam tai iš tiesų rūpi?
Na, visiškos “sutrės” irgi vargu ar kam nors patinka. Iki beviltiškos antisanitarijos nederėtų nusiristi. Bet šiaip sielotis “ak, kokia aš neįspūdinga!” - bereikalingas energijos švaistymas.
Būna ir blogiau
Jei pačios sau atrodote apgailėtinai nuskurdusios, pagalvokite apie tuos, kurie neturi ne tik interneto, bet ir vandens. Neturi nė vienos poros batų. Neturi stogo. Neturi sveikatos... Badas, karas, liga, artimojo netektis - tai yra baisu, o ne kažkoks finansinis sąstingis. Ar prairęs megztinis. Tfu, išgyvensime!
Būna tų dienų lyg tyčia, - kai perdega tikėjimo geresniu lemputė. Tada visai neprošal pasvajoti. Arba prisiminti. Nagi nebuvo visas gyvenimas juodas! Vyras paliko? Tegul eina po velnių. Užtat yra du geri vaikai. Iš jų išaugs du geri žmonės. Paskui pagimdys dar tokių pat. Valio.
Nėra darbo? Kai buvo - keikeisi niekam neturinti laiko. Sapnuodavai nuostabias atostogas. Tai ir dabar svajok - kur keliautum. Prisimink, kur jau esi buvusi. Ir kaip ten buvo gerai. Prisimink česnakiniame aliejuje čirškintas Maljorkos krevetes, pigų vyną Romoje. Barščius su kopūstėliais Kijeve. Romaną Palangoje... Pasklaidyk nuotraukas.
Skaičiuoji paskutinius pinigus? Mesk rūkyti. Negali sau leisti pramoginių renginių? Žiūrėk televizorių. Atjungė kabelinę? Skaityk knygas. Dėbsojimas į voratinklį lubų kamputyje nėra tai, ką patartų psichologai. Šluota būtų geresnis sprendimas.
Gera šalia bloga
Geros ir blogos dienos turi įprotį eiti šalia. Kartais jos taip susipina, kad nė nepajunti - kur buvo lūžis. Čia tik, rodos, pašėlusiai linksma, čia - jau plyšta širdis (ar bent galva, jei linksma buvo TA prasme).
Vienas geresnių pastarųjų mano vakarų vyko bohemiškuose Kleo buvusiojo namuose. Židinys, degtinė su pomidorais, juokas ir pažadai, kaip jis mus vešis į Monaką pasidraskyti F-1 trasoje. Iškart po to išaušo nauja bloga diena: paprieštaravusi Kleo aš atsisakiau taksi ir tvieskiant rytui ėjau namo pėsčiomis. Sakiau - čia 5 minutės kelio, bet tai buvo ilga kaip šimtmetis kelionė, tikras išbandymas mano kulniukams. O blogiausia dalis buvo ta, kai prie namų nusipirkau kebabą. Jame buvo žalių agurkų. Pašildytų, minkštų, sukežusių... Ve!
Geriausią naktį su Kleo ir chebryte šiemet praleidome Estijoje, paplūdimyje deginome žvakes... O su Princu bridome Mėnulio taku per jūrą. Paskui ant kranto visi sugebėjome pasiklysti. Tikras šūdas... Užtat Paryžiuje su Princu buvo labai gera, kai jis pasakė: “Jeigu mes niekada nebūtume susitikę, dabar aš tavęs ilgėčiausi.” Neilgtrukus po to mudu stipriai susipykome, ir Sorboną aš praėjau ašarodama. Tiesa, ašaros greitai išdžiūvo, bet tas momentas jau užsifiksavo ir liks atminty ilgam. Gera - bloga buvo šalia.
Kaip ir tą vakarą, kai Žvaigždė prisipažino įsimylėjusi. Šitai mudvi gausiai aplaistėme vynu, buvo gera. O iš ryto - visai nieko gero, nes paaiškėjo, kad ji iš naujo pamilo vieną savųjų eksų. Vieną prastesnių...
Pelėsio priešnuodis
Geras emocijas nesunku permušti negatyvu. O jis kaip grybelis - įsimeta ir turi. Dėl to ėmiausi priešnuodžio - kolekcionuoju geriausias, smagiausias draugų (ir savo) frazes. Galiu pasidalyti:
“Geras darbo pasiūlymas - tai kai pradedi bijoti ir nervintis.”
(Joana)
“Moterys ūsus turi. Bet galėtų nusiplėšti - kam juos afišuoti?” (Manekenė)
“Čiulpiu visą dieną ir nepraeina.” (Tadas apie anginą ir ledinukus)
“Pagal neišpešiotus antakius sutinka, pagal nepakaltus kulniukus palydi.” (Šnaider)
“Ir ji nuėjo smulkiais žingsneliais...” (Manekenė)
“Brendis labai nuima darbo požymius.” (Evelina)
“Man nepatinka didelis kiekio ir mažas laipsnio santykis.” (Evelina)
“Jeigu tu neatvažiuosi - tai pasitikrink savižudybių Lietuvoje statistiką.” (Kleo)
“Mano spinta nebeužsidaro ne dėl to, kad ten pilna gražių drabužių, o todėl, kad kandys išstorėjo kaip šeimininkė.” (Šnaider)
“Žuvis gyveno stiklainyje. Dabar gyvena salotinėje.” (Joana)
Štai taip mes ir gyvename: savo salotinėse, buteliuose, stiklainiuose, narveliuose, urveliuose. Sako, visur gerai, kur mūsų nėra. Bet tegul bus ne stipriai blogiau ir ten, kur esame. Kartoju - išgyvensime.
Su Naujaisiais jus. Geresnių dienų.
Teksto autorė Arina ŠNAIDER.
