Meilė neturi paso

Su­jun­gė mu­zi­ka

Go ir Kris­ti­na Ka­to – ta­len­tin­gų mu­zi­kan­tų šei­ma. Dar prieš ke­le­tą me­tų jie tik kar­tu gro­jo. Go skam­bi­no for­te­pi­jo­nu, o Kris­ti­na griežė smui­ku.

Vė­liau su­skam­bo ir jaus­mų sty­gos. Ja­po­nas ir lie­tu­vai­tė au­gi­na sū­nų bei gy­ve­na mu­zi­ka­lia­me, ta­čiau abiem kul­tū­riš­kai neut­ra­lia­me Vo­kie­ti­jos Drez­de­no mies­te.

„Bend­ry­bės jun­gia, o skir­tu­mai – taip pat ir men­ta­li­te­to, kul­tū­ri­niai – ski­ria. Rei­kia vie­nam prie ki­to pri­si­tai­ky­ti“, – sa­ko Kris­ti­na ir pri­si­me­na, kaip ją pa­šo­vė Amū­ro strė­lė.

Abu stu­di­ja­vo Briu­se­ly­je. Kar­tu kon­cer­tuo­da­mi, pa­ju­to su­si­ža­vė­ji­mą. Kiek­vie­nas bend­ras kon­cer­tas ta­po mei­lės re­či­ta­liu vie­nas ki­tam. Vis­kas su­si­dė­jo – cha­riz­ma, žmo­giš­ko­sios ver­ty­bės, jau­nys­tė.

Po­ra ma­no, kad stu­di­jos kos­mo­po­li­ti­nė­je Eu­ro­pos sos­ti­nė­je, tarp dau­gy­bės stu­den­tų iš vi­so pa­sau­lio, pa­ža­di­no at­vi­ru­mą ir smal­su­mą. Kris­ti­na, grį­žu­si į Lie­tu­vą, su­pra­to, kad iš čia vis­kas ma­to­ma vi­sai ki­taip.

Mo­te­ris ne­ži­no, kaip vis­kas bū­tų pa­si­su­kę, jei su Go li­ki­mas su­ves­tų Vil­niu­je ar To­ki­ju­je: „Ma­nau, ne­pai­sant su­si­ža­vė­ji­mo, po kiek lai­ko bū­čiau iš­si­gan­du­si sve­ti­mo men­ta­li­te­to ar ar­ti­mų­jų spau­di­mo. Vie­nas da­ly­kas – ku­rį lai­ką mė­gau­tis sve­čio sta­tu­su. Ki­tas – nu­spręs­ti gy­ven­ti kar­tu, bet ir iš­sau­go­ti sa­vo ta­pa­ty­bę“.

Pa­pir­ko nuo­šir­du­mu

Abie­jų šei­mos rea­ga­vo at­vi­rai. Kris­ti­nos ma­mai ku­rį lai­ką bu­vo ne­ra­mu. Gal koks sim­pa­tiš­kas „vel­niūkš­tis“ su­vi­lio­jo duk­rą ir ne­ži­nia, kaip bus to­liau. Vi­sa gi­mi­nė ban­dė ra­min­tis – ne­va ir Lie­tu­vo­je to­li gra­žu ne vi­si „su spar­ne­liais“.

Ja­po­nas Go Ka­to grei­tai įti­ko sa­vo žmo­nos lie­tu­vai­tės šei­mai, nes no­riai bend­ra­vo su jau­niau­siais ir vy­riau­siais, pa­ro­dė, kad ja­po­nai kaž­kuo pa­na­šūs – yra darbš­tūs ir pa­rei­gin­gi. (nuotr. asm. archyvo)

Go at­va­žia­vo į Lie­tu­vą, su­si­ti­ko su Kris­ti­nos tė­vais. Vi­si grei­tai įsi­ti­ki­no, kad bū­si­ma­sis žen­tas – leng­vai bend­rau­jan­tis, kul­tū­rin­gas, o svar­biau­sia – die­vi­na Kris­ti­ną. Pa­dė­jo ir bend­ros lie­tu­vių bei ja­po­nų aukš­ti­na­mos ver­ty­bės: darbš­tu­mas, su­ma­nu­mas, tiks­lo sie­ki­mas.

Ja­po­ni­jos šei­ma rea­ga­vo la­bai ra­miai, nes le­dus jau bu­vo pra­lau­žu­si Go se­suo. Ji stu­di­ja­vo JAV ir iš­te­kė­jo už tai­lan­die­čio. Be to, Go ma­ma daug ma­čiu­si – vie­na ap­ke­lia­vo vos ne vi­są pa­sau­lį.

Po­ra džiau­gia­si, kad bu­dis­tai ir krikš­čio­nys šiuo me­tu ne­jau­čia vie­ni ki­tiems prie­šiš­ku­mo. Gal dėl to ne­bu­vo jo­kių pro­ble­mų su­si­tuok­ti Vil­niaus ka­ted­ro­je. Pa­si­ro­do, Ja­po­ni­jo­je bu­dis­tai ir šin­tois­tai daž­nai tuo­kia­si krikš­čio­nių kop­ly­čio­se.

Gy­ve­ni­mui po­ra pa­si­rin­ko neut­ra­lią ša­lį – ne Lie­tu­vą, ne Ja­po­ni­ją, o Vo­kie­ti­ją. „Čia mes abu už­sie­nie­čiai. Ma­žes­nė pa­gun­da ban­dy­ti vie­nas ki­tą pe­rauk­lė­ti pa­gal ko­kį nors ja­po­niš­ką ar lie­tu­viš­ką mo­de­lį. Čia ga­li­me la­biau at­si­ver­ti vie­nas ki­to skir­tu­mams ir bend­ru­mams. Juk „kam­pus šli­fuo­ti“ ten­ka ir tos pa­čios tau­ty­bės po­roms“, – svars­to Kris­ti­na.

Pran­cū­zai pie­tau­ja lė­čiau

Elz­bie­ta ir Oliv­jė – mė­ly­na­kė lie­tu­vai­tė ir „šiau­ri­nis“ pran­cū­zas. Per­nai su­mai­nę auk­so žie­dus. Jie tai da­rė du­kart – Lie­tu­vo­je ir Pran­cū­zi­jo­je. Abu su­si­ti­ko sa­va­no­riau­da­mi vie­na­me pro­jek­te prieš pen­ke­rius me­tus.

Elz­bie­ta bu­vo įsi­ti­ki­nu­si, kad te­kės tik už tik­ro lie­tu­vai­čio, nors mo­kyk­lo­je jau­tė­si tar­si ne­pri­si­tai­kan­ti prie ap­lin­kos. Ap­lin­ki­niai var­žė. No­rė­jo­si pa­žin­ti sa­ve ge­riau, to­dėl po stu­di­jų iš­vy­ko į sve­čią ša­lį sa­va­no­riau­ti.

Vie­no se­mi­na­ro me­tu su­si­ti­ko abie­jų akys. Vi­sai ne­svar­bu, kad dar sun­ku su­si­kal­bė­ti, kad kul­tū­ros ge­ro­kai ski­ria­si. Ku­rį lai­ką ne­si­sa­kė, net iš ku­rios ša­lies abu at­vy­kę.

Elz­bie­ta pa­žymi, kad pran­cū­zai yra at­vi­ri už­sie­nie­čiams, bet kul­tū­rų skir­tu­mai ga­li šo­ki­ruo­ti. Pir­ma­sis šo­kas – su­si­ti­ki­mas su vy­ro drau­gais. Pen­kio­li­ka ne­pa­žįs­ta­mų te­ko pa­svei­kin­ti dviem bu­či­niais į abu skruos­tus. Ir taip kiek­vie­ną kar­tą.

Pran­cū­zai pie­tau­ja ko­ne tris va­lan­das. Jiems tai – kaip ri­tua­las. Pra­de­da ape­ri­ty­vu, bai­gia sū­riu ir alu­mi. Pie­tų pran­cū­zai – vy­nu. Pas­ta­rie­ji ir bu­čiuo­ja­si tris­kart.

Elz­bie­ta nea­be­jo­ja, kad pran­cū­zai iš­ge­ria ne ma­žiau už lie­tu­vius, ta­čiau da­ro tai lė­tai, šne­ku­čiuo­da­mie­si, už­kąs­da­mi.

Oliv­jė sun­kiai pri­pra­to prie lie­tu­viš­kos val­gy­mo kul­tū­ros, kai ten­ka pie­tus su­kirs­ti grei­tai, o al­ko­ho­lis ge­ria­mas grei­tai ir di­de­liais kie­kiais. Sun­kiai pri­pra­to ir prie ce­pe­li­nų su spir­gu­čiais bei grie­ti­ne. Keis­ti pa­si­ro­dė ir šal­ti­barš­čiai.

Re­li­gi­ja – ta­bu

Pran­cū­zai ar­ti­mų­jų ir drau­gų ra­te nie­ka­da ne­kal­ba apie re­li­gi­ją ir po­li­ti­ką. Ma­no­ma, kad tai truk­do žmo­nėms bū­ti at­vi­riems. Oliv­jė ste­bė­jo­si, kad lie­tu­viai ven­gia kal­bė­ti apie ly­ti­nius san­ty­kius, ho­mo­sek­sua­lu­mą.

Oliv­jė šei­ma su džiaugs­mu priė­mė lie­tu­vai­tę. Tru­pu­tį ki­taip rea­ga­vo Elz­bie­tos gi­mi­nė. Mo­te­ris svars­to, gal iš tie­sų Lie­tu­vos kul­tū­ra yra ma­žiau to­le­ran­tiš­ka nei ki­tų ša­lių?

„Ar­ti­mie­ji bu­vo at­vi­ri, bet at­sar­gūs. Te­ko pa­jus­ti vi­sus ste­reo­ti­pus ir kon­ser­va­ty­vias nuo­mo­nes. Mes pa­ro­dė­me, kad vie­nas ki­tam esam la­bai svar­būs ir šei­mos su tuo su­si­tai­kė“, – pa­sa­ko­ja Elz­bie­ta.

Oliv­jė grei­tai iš­mo­ko lie­tu­vių kal­bą ir nuo­lat do­mi­si lie­tu­viš­ka kul­tū­ra. Elz­bie­ta gi­li­na­si į vy­ro gim­tą­ją kal­bą. Grei­tai abu su­pra­to, jog daug svar­biau, kaip jie el­gia­si vie­nas su ki­tu, o kul­tū­rų skir­tu­mai – tik smulk­me­nos, pa­na­šios į tas, ko­kių bū­na vi­so­se šei­mo­se.

Gru­zi­nas „pa­gro­bė“ lie­tu­vai­tę

Pa­vy­dė­ti­nai gi­li lie­tu­vai­tės Li­nos ir gru­zi­no Go­gio šei­ma. Kar­tą Li­nos pa­klau­sė, kaip jai se­ka­si gy­ven­ti su gru­zi­niš­ka pa­var­de. Ji at­sa­kė: „Aš paau­ko­jau tik pa­var­dę, o ma­no vy­ras – Tė­vy­nę“.

Po­ra jau tris de­šimt­me­čius gy­ve­na Lie­tu­vo­je. Kas­met ap­lan­ko Gru­zi­ją. Jų vai­kai gi­li­na­si į abie­jų ša­lių kul­tū­rą. Ro­dos, vis­kas pui­ku, ta­čiau anksčiau rei­kė­jo daug iš­mok­ti ir įro­dy­ti. Ne tik ar­ti­mie­siems, bet ir sau.

Go­gis ju­to, kad Li­nos šei­ma no­rė­tų lie­tu­vio, to­dėl te­ko su­kaup­ti vi­są ža­ve­sį ir steng­tis bū­ti sa­vi­mi. Per pus­me­tį iš­mo­ko lie­tu­viš­kai. Pui­kiai pri­ta­po dar­be.

Vy­ras ne­de­monst­ra­vo gru­zi­niš­kos šei­my­ni­nės val­džios, ko­kią pa­pras­tai įsi­vaiz­duo­ja lie­tu­viai, ne­pa­žįs­tan­tys kau­ka­zie­čių kul­tū­ros. Anaip­tol, Gru­zi­jo­je ga­jus mo­ti­nos, o ne vy­ro kul­tas. Pir­ma­sis tos­tas – už tai­ką, ant­ra­sis – už mo­ti­nas, mo­te­ris. Tik vė­liau vi­sa ki­ta.

Go­gis ne­bu­vo iš tų, ku­rie gro­bia sau pa­ti­ku­sią mer­gi­ną, ta­čiau „už­gro­bė“ Li­ną sa­vo at­vi­ru bend­ra­vi­mu. Jis sa­ko, kad dar prieš ge­rą pus­šim­tį me­tų, kai tė­vai prieš­ta­rau­da­vo jau­nuo­lių drau­gys­tei, vai­ki­nas ins­ce­ni­zuo­da­vo pa­gro­bi­mą. Už­si­me­ta pa­ne­lę ant ark­lio ir nu­jo­ja į sa­vo na­mus. At­vy­ku­siems tė­vams be­lie­ka tik su­si­tai­ky­ti, kad duk­ra yra lai­min­ga.

„Tik­rų pa­gro­bi­mų pra­ktiš­kai ne­bū­da­vo. Tai grei­čiau jau­nų žmo­nių su­si­mo­ky­mas prieš tė­vus. Juk ir šiuo­lai­ki­nis jau­ni­mas el­gia­si pa­na­šiai. Su­si­tuo­kia, ne­klaus­da­mi tė­vų nuo­mo­nės, nors šie kar­tais ir ne­pri­ta­ria“, – sa­ko vy­ras.

„Nesp­jauk į van­de­nį“

Po­ra su­si­ti­ko Ru­si­jo­je, stu­di­juo­da­mi. Mo­te­ris iki tol bu­vo sa­vo tau­tos pa­trio­tė iki kau­lų sme­ge­nų. Tuo­met Li­na ga­lė­da­vo gin­čy­tis iki pyk­čių, jog lie­tu­viams yra pra­žū­tin­ga sau į po­ras im­ti sve­tim­tau­čius. Ne­va, ši­taip iš­nyks ma­ža tau­ta.

„Rei­kė­tų kuo ma­žiau spjau­dy­ti į van­de­nį, nes gy­ve­ni­mas taip pa­juo­kaus, jog teks vis­ką iš­ger­ti“, – sa­ko Li­na.

Ji tuos „ap­si­šli­fa­vi­mo“ lai­kus pri­si­me­na to­li gra­žu ne kaip ro­man­tiš­ką sap­ną.

„La­bai sun­ku pa­čiai po­rai, jau ne­žiū­rint į ar­ti­muo­sius. Juk ski­ria­si pra­ktiš­kai vis­kas – nuo gy­ve­ni­miš­kų tiks­lų, kul­tū­ros iki re­li­gi­jos ir po­li­ti­kos su­vo­ki­mo. Juk tau­ti­niai skir­tu­mai – tik smulk­me­na. Esu su­ti­ku­si ir la­bai gru­zi­niš­kų lie­tu­vių, bei lie­tu­viš­kų gru­zi­nų“, – svars­tė mo­te­ris.

Go­gis džiau­gia­si, kad jo ir iš­rink­to­sios ne­ski­ria bent jau prie­šiš­kos re­li­gi­jos. Sa­ve jis lai­ko ma­žai re­li­gin­gu, nors jo šei­ma – sta­čia­ti­kiai.

Re­li­gi­jos ne­si­pjo­vė, o Li­nos tė­vai grei­tai su­pra­to, kad Go­gis nė­ra na­cio­na­lis­tas, pui­kiai pri­si­tai­kan­tis ir Lie­tu­vo­je. Vy­ras jau­čia­si daug nau­din­ges­nis Gru­zi­jai, bū­da­mas Lie­tu­vo­je. Tai tar­si ge­ra rek­la­ma sa­vo ša­liai. O kai pa­siilgs­ta kal­nų – tie­siog juos ap­lan­ko.

Go­gis sa­ko, kad ne­no­rė­tų, jog jo vai­kų ant­ro­sios pu­sės bū­tų mu­sul­mo­nų re­li­gi­jos at­sto­vai: „Ta­čiau jei taip nu­tik­tų, priim­tu­me kaip ar­ti­mą. Juk svar­biau­sia, kad ge­ras žmo­gus bū­tų“.

Li­na pri­si­me­na, kaip ka­dai­se už vie­no sta­lo su­sės­da­vo ke­lių tau­tų ir re­li­gi­jų at­sto­vai ir il­gai dis­ku­tuo­da­vo apie sa­vo tie­sas. Vė­liau tie pa­tys žmo­nės su­ski­lo į „bra­zaus­ki­nius“ ir „landz­ber­gi­nius": „Ir kas iš to... Iš­sis­kirs­ty­da­vo­me vi­si rau­do­nais žan­dais. Gy­ve­ni­mas pri­ver­tė nu­ry­ti tai, kuo jau­nys­tė­je ti­kė­jau ir vi­siems pir­šau. Po­li­ti­nės, re­li­gi­nės ir ki­to­kios nuo­sta­tos bei pa­žiū­ros ga­li pa­si­suk­ti prie­šin­ga kryp­ti­mi. Daug pa­na­šių is­to­ri­jų ma­čiau ir ki­tų gy­ve­ni­muo­se“.

Kris­ti­na ne­ži­no, ar jos gy­ve­ni­mas bū­tų taip su­si­py­nęs su Go Ka­to, jei bū­tų jį su­ti­ku­si Ja­po­ni­jo­je, o ne neut­ra­lio­je ša­ly­je. (nuotr. asm. archyvo)

Alvydas JANUŠEVIČIUS