Kol Lietuvoje ginčijamasi, kokio lytinio švietimo reikia moksleiviams, lytiškai santykiauti pradeda dvylikamečiai, penkiolikmetės gimdo vaikus, joms daromi abortai.
Dvi priešiškos stovyklos
Neseniai Vilniaus visuomenės sveikatos biuras atliko 8–12 klasių mokinių lytinės elgsenos ir žinių tyrimą, kuris parodė, kad lytiškai aktyvių mokinių nuolat daugėja, jų amžius jaunėja. Kas ketvirtas tyrime dalyvavęs mokinys buvo turėjęs lytinių santykių, kas penktas pirmus lytinius santykius turėjo būdamas 15, kas trečias – 16 metų. Per pirmus lytinius santykius nuo alkoholio buvo apsvaigęs kas ketvirtas vaikinas ir beveik kas penkta mergina, nuo narkotinių medžiagų – 1 iš 100 vaikinų ir 1 iš 75 merginų.
Ar ši statistika – lytinio švietimo pasekmė? O gal, atvirkščiai, tokią situaciją nulėmė tai, kad Lietuvoje moksleivių lytiniam švietimui neskiriamas reikiamas dėmesys? Atsakymas priklauso nuo to, kurią nuomonę palaikote, nes Lietuva moksleivių lytinio švietimo klausimu pasidalijusi į dvi priešiškas stovyklas: vieni sako, dabartinis lytinis švietimas, be dorovinio ir valios ugdymo, žaloja jaunus žmones. Kiti teigia, kad tik lytinis švietimas jaunimą gali apsaugoti nuo ankstyvų lytinių santykių, ligų, neplanuoto nėštumo. Tačiau toks švietimas turi būti kokybiškas, grįstas mokslo žiniomis, dėstomas specialistų, o to kaip tik ir trūksta mūsų mokyklose.
Suteikia žinių, bet neugdo
Vytauto Didžiojo universiteto Studijų kokybės centro vadovas prof. habil. dr. Kęstutis Pukelis yra vienas tų, kurie griežtai pasisako prieš lytinį švietimą. Dr. K.Pukelis tvirtina, kad Švietimo ir mokslo ministerijos parengtoje Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programoje į vieną suplaktos dvi visiškai skirtingos sąvokos: lytinis švietimas ir lytinis ugdymas.
„Skambiai vadinamas lytiniu ugdymas savo esme yra lytinis švietimas, kurio paskirtis – suteikti kuo daugiau žinių, „apšviesti“. O svarbiausias lytinio ugdymo tikslas – ugdyti kūno paklusnumą sielai, valią. Jei to nėra, suteiktos žinios tik dirgina paauglių vaizduotę. Šiais klausimais pasakius „A“, paaugliai, o ypač berniukai, savo vaizduotėje jau mato „Z“. Kai nėra valios, įgytos lytinio švietimo žinios tampa žalingos, o ne naudingos. Ir paskui dar stebimės, kad vis daugiau žiaurių nusikaltimų padaro paaugliai ar net vaikai“, – aiškino dr. K.Pukelis.
Sekso pramonės pinigai
Jo įsitikinimu, lytinis švietimas yra lyg Trojos arklys, kuriuo prisidengdami į mokyklas per savo emisarus Lietuvoje skverbiasi Vakarų sekso pramonė, čia įgydama naujų savo produkcijos vartotojų.
„Mūsų oponentai – Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija – siekia, kad lytinis švietimas mokyklose taptų privaloma disciplina. Tačiau prigimtinę teisę spręsti apie vaikų ugdymą turi tėvai ir, jei jie nuspręs, kad reikia lytinio švietimo pamokų, kuriose būtų aiškinama, kaip naudotis prezervatyvais, tuomet taip ir bus. Kaip jau yra Latvijoje ir Estijoje“, – sakė K.Pukelis.
Jo manymu, jokio specialaus lytinio švietimo mokiniams nereikia. Reikia statyti sporto sales su gerais persirengimo kambariais ir dušais, pirkti kamuolius, muzikos instrumentus, duoti tai, kas jauną žmogų kuria ir ugdo, ir užimti jį taip, kad iki „lovos atropotų keturiomis“. Tuomet jokie prezervatyvai ar kontraceptikai nerūpės.
Nėra kokybiško ugdymo
Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos atstovės, Seimo narės Aušrinės Marijos Pavilionienės manymu, tik lytinis švietimas bendrojo lavinimo mokyklose, atviri, jų amžių atitinkantys pokalbiai su vaikais ir jaunimu apie lytinį gyvenimą ir šeimos planavimą, šiuolaikinė mokslinė informacija apie lytinę sveikatą kaip žmogaus teises gali padėti moksleiviams suvokti žmogaus kūno kaitą, lytinės tapatybės svarbą, žmonių santykių sudėtingumą ir atsakomybę už juos.
„Šiandien Lietuvos mokyklose nėra kokybiško, šiuolaikiniu mokslu grįsto lytinio švietimo ar ugdymo (manau, kad šios dvi sąvokos dirbtinai atskiriamos, jos yra viena kitą papildančios). Galbūt vienas kitas apsišvietęs ir suprantantis, ką dėsto, mokytojas suteikia mokiniams tinkamų žinių, bet sistemingo ugdymo nėra, ir tai yra didžiulė spraga ugdant jaunus žmones“, – sakė A.M.Pavilionienė.
Anot jos, visuomenė turi suvokti, kad lytinis švietimas formuoja asmenybę, nes nesuvokęs savo lytiškumo žmogus negali būti visavertė asmenybė. Turi būti skiriama kur kas daugiau dėmesio ir tėvų, ir vaikų lytiniam ugdymui, kuris, žinoma, negali būti atskirtas nuo doros ir dvasingumo. Tai pabrėžiama visose lytinio ugdymo programose.
Neskatina domėtis seksu
Pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programą lytinis ugdymas mokyklose yra integruotas į biologijos, etikos ir kitas pamokas ir dėstomas, pradedant pradinėmis ir baigiant dvyliktomis klasėmis.
Anykščių Antano Vienuolio gimnazijos biologijos mokytoja Danutė Mažvylienė taip pat mano, jog moksleivių lytiniam ugdymui skiriama nepakankamai dėmesio ir laiko, tačiau nesutinka, kad mokiniams suteikiamos žinios skatina didesnį domėjimąsi seksu ar kontraceptinėmis priemonėmis.
„Žinios, kurias suteikiame, pavyzdžiui, per biologijos pamokas apie nėštumą, lytinę sistemą, yra informacinio auklėjamojo pobūdžio ir jokiu būdu neskatina nesveiko domėjimosi seksu, nes negalime kalbėti tik apie lytiškumą, nekalbėdami ir neformuodami kitų vertybinių nuostatų, atsakomybės už savo veiksmus. Lytiškumą ugdome per bendrųjų gyvenimiškų vertybių suvokimą, nes, kai vaikas turi teisingus gyvenimo įgūdžius, žino kaip teisingai elgtis ir lytiniame gyvenime“, – įsitikinusi mokytoja.
Ji visuomet prisimena vienos savo auklėtinės žodžius apie tai, kad mokykloje buvo mokoma matematikos, ekonomikos, bet niekas jos nemokė gyventi. Mokytojai galbūt norėtų apeliuoti į mamas ir tėčius, tačiau šie dažnai tam neranda ar nenori rasti laiko.
Pasak tos pačios mokyklos etikos mokytojos Nijolės Šaltenytės, liūdna, kad paprastai klasėje atsiranda vos keli vaikai, lytiniais klausimais kalbėjęsi su tėvais. Todėl dažniausia reakcija per lytinio ugdymo pamokas – kikenimas ir gėda. „Mūsų visuomenėje paplitusi nuomonė, kad mokyklose apie tai reikia kuo mažiau kalbėti, neva tai tvirkina jaunimą. Mano nuomonė visiškai priešinga. Žinoma, pirmiausia lytinis ugdymas turi būti tėvų reikalas. Bet jų negali priversti domėtis tuo, ko jie nenori. O palikti vaiką plūstančios informacijos sraute – tiesiog neatleistina. Kalbėti lytiniais klausimais būtina. Bet ne tada, kai paauglė išeina dekretinių atostogų, o nuosekliai kiekvienai amžiaus grupei aiškinant apie savęs kaip lyties atstovo pažinimą, ugdant asmenybės brandumą“, – sakė N.Šaltenytė.
A.Vienuolio gimnazijos dvyliktokės Miglės Kiškytės manymu, apie lytinį ugdymą mokyklose kalbama per mažai ir dažnai tik iš reikalo. Vieniems mokytojams gėda apie tai kalbėti, kiti tai daro tik todėl, kad būtina. Dažnai mokytojai iš viso nėra pasirengę apie tai kalbėti, ši tema jiems – tabu.
„Ar mokykloje reikia lytinio švietimo pamokų? Manau, kad reikia, nes mūsų mokykloje jau septintokės pastoja, bendraamžiams iš tiesų labai trūksta lytinio išprusimo, viskas suvokiama labai primityviai ir vulgariai. Kai niekas neaiškina, kad lytiniam gyvenimui privalu subręsti, reikia laiko ir jausmų, jaunuoliai klaidžioja ir atradinėja savo tiesas“, – sakė dvyliktokė.
