„Power Hit Radio“ savaitgalio vedėjas Aleksas Pozemkauskas kalbino 1996–1999 metais didžiausios sėkmės sulaukusios grupės „Junior“ narę Rositą Paulauskaitę. Moteris prisiminė laikus, kai, dar tuo metu, paauglę užklupo netikėta sėkmė ir apvertė jos gyvenimą aukštyn kojomis.
Netikėtai užklupusi šlovė
„Labai ilgai mokiausi gyventi be to dėmesio ir eterio. Dvidešimt metų nenorėjau niekur pasirodyti ir afišuotis viešumoje, aš viską norėjau išbraukti iš savo gyvenimo. Iki šiol, kai žmonės prisimena mus, man darosi nejauku, aš susigūžtų, nemoku paaiškinti, koks tai yra jausmas“, – atvirai pokalbį pradeda R.Paulauskaitė.
Prieš daugiau nei 22 metus „Junior“ dainavo tik vaikinai, o R.Paulauskaitė karjerą grupėje pradėjo kaip šokėja: „Niekas nebuvo planuota ir strateguota. Mane pastebėjo, pasiūlė padainuoti, aš atėjau, padainavau ir niekas nesitikėjo, kad bus tokia sėkmė. Augau Gargžduose, visą laiką lakstydavau su bernais „lenarus“ užsidėjusi ir man viskas buvo nesvarbu. Išleidom „gabalą“, o jis staigiai šoko į radijo topų pirmąsias vietas. Buvome gatvės vaikai, nieko negalvojome ir staiga tapome žvaigždėmis.“
„Negaliu pasakyti, kad kada nors scenoje jutau jaudulį. Sako, jei nejauti jaudulio – su tavimi yra kažkas negerai. Nuo pat mažų dienų stovėjau scenoje ir žinojau, kad čia ir būsiu ateityje. Man atvažiavus iš mažo miestelio teko koncertuoti prieš 5-6 tūkst. žmonių, eidama ant scenos bandydavau save „pagauti“, ką aš jaučiu, suprasdavau, kad jaučiu tik malonumą“, – prisipažįsta moteris.
Į koncertus lydėjo „Aro“ pareigūnai
„Mes buvome kitokie. Aš buvau septyniolikos, kuri pirmoji nusiskuto galvą plikai, turėjau nosyje auskarą, vaikščiodavau su apsmukusiomis kelnėmis. Mes jaunimui, kurie nematė tokių dalykų, buvome lyg iš užsienio“, – juokėsi R.Paulauskaitė.
Pasak atlikėjos, grupė sulaukdavo tokio didelio gerbėjų dėmesio, kad į koncertus juos lydėdavo „Aro“ pareigūnai: „Pamenu išėjau iš vieno koncerto ir matau, kaip policija padariusi gyvą eilę, kad mes galėtume praeiti, už kultūros namų stovi daugybė žmonių, vaikai krenta po autobusiuko ratais. Pamenu, žiūriu ir nesuprantu, kas vyksta. Buvau tik ketverius metus scenoje, o iki šiol gatvėje mane šaukia „Junior“. Daug ko neprisimenu, viskas lyg pro rūką, kiekvieną dieną mane vežė į grožio saloną, sporto salę, gyvenau lyg filme, tai nebuvo gyvenimas. Iki šiol nežinau, ar tas filmas buvo geras, gal dėl to ir susigūžtų, kai apie tai pagalvoju.“
„Susimąstau, kas aš buvau tokia. Nei aš muzikos mokyklos buvau baigusi, nei balsą gerą turėjau, nei mokėjau instrumentais groti, aš tiesiog išeidavau ant scenos, pakeldavau rankas ir su manim jas pakeldavo visa minia. Vis galvodavau, už ką man tai?“, – mąstė moteris.
Kovos su vilniečiais
Kaip juokias R.Paulauskaitė, nors jai ir 42-eji, tačiau viduje vis dar gyvena „velnias“: „Aš niekada netapsiu ta „baba“, močiutė, man tiesiog nesigaus. Aš – ne tokia.“
Pasak moters, tais laikais iš Klaipėdos kilusi grupė nesutardavo su kitų miestų atlikėjais: „Vilniečiai klaipėdiečių tada nepriimdavo į savo ratą. Tais laikais buvo didžiulis skirtumas ar tu esi klaipėdietis, ar vilnietis. Su Vilniaus atlikėjais mes niekada nesėdėjome prie vieno stalo, tarp mūsų negalėjo būti meilės ir flirto istorijų, o po koncertų visada išvažiuodavome. Esu ne kartą „šokusi į akis“ Marijui Mikutavičiui, grupei „ŽAS“, dabar mes pasijuokiame, bet tada buvau kitokia.“
Visą pokalbį su „Junior“ vokaliste R.Paulauskaite galite rasti čia:
