Laura Imbrasienė, prieš kelerius metus pasirodžiusi viename televizijos šokių projekte, daugelio akį patraukė savo grožiu. Tačiau netrukus ji tapo laidų vedėja, o tam vien grožio nepakanka. Apie tai, ar grožis tik padeda, ar ir trukdo, apie darbus, mažus gyvenimo džiaugsmus, šeimą, ateitį ir kalbamės su Laura.

– Laura, esate gražuolė, todėl turbūt gatvėje žmonės (bent jau vyrai) į jus gręžiojasi. Ar jums toks dėmesys malonus?

–  Sunku pasakyti, kodėl žmonės gatvėje sukiojasi... Turbūt nužvelginėja tie, kurių galvos per daug neužgultos minčių ir jų nekankina įvairiausi planai ar svajonės, o gal tie, kurie galvoja, kad esame pažįstami, nes „matėmės“ televizijoje, o vyrai... Juk gerai, kad dar yra vyrų, nužvelgiančių moteris (šypsosi). Saikingas dėmesys su teigiama energija man visiškai priimtinas. Kol galiu, mėgaujuosi juo, nes, matyt, ateis toks laikas, kai teks mėgautis gerokai sumažintomis jo dozėmis.

– Ar grožis padeda darbuose?

– Žmogaus grožis toks subjektyvus dalykas. Vienam gali būti gražu, kitam – nė truputėlio. Be to, tai taip laikina. Ar padeda darbuose? Žiūrint kokiuose. Jei eisi tartis dėl kokių nors projektų – abejoju ar jis gelbės. Jei dalyvausi reklamos atrankoje, greičiausiai didžiausias kriterijus bus graži išvaizda, po to gal aktoriniai gabumai, bet televizija... Na, ji turi magišką kambarį, kur dirba burtininkės, vadinamos grimuotojomis. Pusvalandukas ir iš to kambario išleidžia žmones tobulais veidais.

REKLAMA

– Atsimename, kad kai tik pasirodėte televizijoje – atrodėte nedrąsi. Nors apskritai vien pasirodyti eteryje pirmą kartą jau yra drąsa, ar ne? Kaip vertinate savo drąsos ir drovumo santykį?

– Oi, ir dabar pamenu tą kiškį drąsuolį... Niekada nebuvau ypač drąsi, nors buvau įsitikinusi, kad baimę sugebėsiu nugalėti gana greitai. Deja... Mano galva, daugelis mūsų kompleksų ir baimių atėjo iš vaikystės. Gana seniai išsiaiškinau jų kilmę, kuri, žinoma, ne viešam aptarimui, tačiau tai, kas ilgą laiką savaime kaupėsi, ne taip paprasta pašalinti per trumpą laiką ir tikrai neužtenka sau pasakyti: „Na, pirmyn, tu viską gali!“ Dar dabar

narstau save ir bandau ką nors keisti.

– Kas jums pagaliau padėjo nugalėti jaudulį ir įgyti pasitikėjimo dirbant televizijoje?

– Buvo keli žmonės, kuriems rūpėjau ir iš kurių sulaukiau patarimų, pagalbos. Rolandas visuomet palaikydavo ir stengdavosi patarti, padrąsinti. Vytenis Pauliukaitis nusiuntė pas Juditą Ušinskaitę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoją. Pas ją lankiau pamokas, gavau tikrai vertingų patarimų ir pamokymų. Iš tiesų – gerai, kai subtiliai kritikos pažeria draugai, artimieji. Sesė moka labai taktiškai pasakyti pastabas. Reaguoju ir bandau pasitaisyti. Labai gerai nuteikdavo Sigutės Stonytės padrąsinimai. Tiesa, iekada jiems už tai nedėkojau, o dabar galiu: „Nuoširdžiai ačiū“ (šypsosi).

– Ar grožis atneša tik teigiamų, o galbūt ir neigiamų dividendų? Ar jums teko susidurti su stereotipine nuomone, kad jei moteris graži, vadinasi, nelabai protinga ar nelabai darbšti?

– Kiekvienas mūsų laisvas mąstyti kaip nori, juk neuždrausi. Man į akis niekas nėra išdrįsęs ko nors bjauraus pasakyti, nors iki manęs atnešdavo visokių pliurpalų. Todėl žinau kas, kaip ir kada sakydavo. O į akis, žinoma, šypsodavosi, dar net liežuvį apversdavo pagirti... Tai – gyvenimo pamokos. Tik taip supranti, kokie žmonės išverstaskūriai ir dviveidžiai. Nebūtinai tas, iš kurio burnos aukso žodžiai upėmis liejasi, yra tavo pusėje ir linki gero. Nors iš kitos pusės, koks skirtumas – gražus tu ar nelabai – visi turi įrodinėti, ko yra verti.

REKLAMA

– Atrodote labai subtilaus ir pusiausviro charakterio. Ar taip yra iš tiesų?

– Tarkime, ar dažnai pykstate, o jei taip, kaip tada elgiatės? Tylite, taikotės ar aiškinatės? Labai gerai, kad taip atrodau (šypsosi). Bet moku pykti, net labai, moku bartis ir kvailioti, ir verkti kaip vaikas, ir savitvardą prarandu... Ach, kam nenutinka. Aš juk auginu mažą žmogų, gyvenu su dideliu žmogum. Abu jie – vyrai, meistriškai mokantys moteris išmušti iš gyvenimo vėžių. Žinoma, kiekvienas tai daro savitai ir labai subtiliai. Reakcija ir pasekmės labia įvairios – nuo tų pačių frazių kartojimo ilgai ir nuobodžiai iki po namus

skriejančio taifūno. Kaip supratote, mes neliūdime!

– Turbūt esate labai smalsi ir nuolat ieškote naujos veiklos. Kažkada užsiėmėte dekupažu ir namuose išpuošėte visas puodynes, vėliau domėjotės juvelyrika. Kaip dabar su tais užsiėmimais, galbūt atsirado naujų?

– Nieko su savimi negaliu padaryti, smalsumas vis veda į pažintį su naujais, man dar neatrastais dalykais. Vis dar domiuosi juvelyrika, nepamiršau ir dekupažo. Papuošalų vėrimas dar neišsikraustė iš mano namų. Aistra fotografijai priblėso, bet sukasi galvoje kitų minčių, norisi prie ko nors prisiliesti, išbandyti... Džiaugiuosi, kai galiu ką nors ir kitiems perduoti. Pavyzdžiui, vasarą dirbu moksleivių poilsio stovykloje, kur mokau vaikus dekupažo, o jie džiaugiasi galėdami parvežti savo rankų darbelius mamoms.

– Ar esate pasigaminusi kokį nors žiedą ar apyrankę sau? Kokį akmenį ar metalą labiausiai mėgstate? Kuris, jūsų nuomone, galingiausias – poveikiu, grožiu?

– Juvelyrikoje tik tuo ir užsiimu – visokiausius papuošalus gaminuosi sau. Stengiuosi gaminti tokius, su kuriais būtų gaila skirtis. Nors mane galima įkalbėti (šypsosi). Man patinka sidabras, todėl dažniausiai gaminu iš jo. Nesibaidau aukso, tik kaina didoka, todėl pasimokymams labiau tinka sidabras. Mano akiai ir sielai gražiausi –  granatas, turmalinas ir safyras. Visi sako, kad galingiausi – deimantai. Dėl jų daug kraujo pralieta, juos nori turėti daugybė žmonių, ne vienai moteriai jie susuko protą. Apie akmenų galią įvairiai kalbama, aš juos instinktyviai jaučiu. Visai neseniai nusipirkau turmaliną, nors nežinojau, kad tai – mano ženklo akmuo. Pritraukėme vienas kitą, turės dabar tupėti ant mano piršto.

REKLAMA

– Gal esate pardavusi savo gamintų juvelyrinių dirbinių?

– Man patinka džiuginti, todėl dovanoju. Vis dėlto, kad nebūtų vien nuostolių, smagu, kai pinigėliai grįžta, tada dar daugiau medžiagų namuose atsiranda ir aplanko įkvėpimas.

– Esate sukūrusi su juvelyrika susijusią interneto svetainę. Ar reikalai juda į priekį dabar, kai vis dar kalbama apie krizę, nors ir pasitraukiančią?

– Svetainėje www.mimosa.lt patalpinti vertės turintys papuošalai, o juvelyrikos darbelius galima pamatyti tik socialiniame tinkle „Facebook“, bet ir tai ne visus. www.mimosa.lt – vienas mano ir sesers laisvalaikio praleidimo būdų. Kartais aktyviau tuo užsiimame, kartais šiek tiek primirštame. Nesinori persistengti ir visai nebenorėti rankose laikyti akmenų arba, kad papuošalų vėrimas taptų atgrasus. Su tomis moterimis, su kuriomis tenka bendrauti, viskas kuo puikiausiai – jų galvose nėra jokios krizės. Jei nuolat kartosi, kad blogai, taip ir bus. Visko būna, visko reikia. Tik reikėtų nesureikšminti, pamažu reikalai susitvarkys. Juk viskas priklauso nuo mūsų, galų gale, nuo požiūrio.

– Kaip vertinate internetinį verslą? Dabar jau galite atsakyti iš patirties.

– Tam, kuris pradeda tuo užsiimti, galbūt viskas gali atrodyti labia paprasta ir lengva, deja, taip nėra. Tai sunkus ir varginantis darbas, kaip ir visi kiti, o konkurencija – begalinė. Užtenka užsukti ko nors paieškoti ir viskas tampa labai aišku. Turi surasti kažką tokio, ko neturi kiti, kad tave pamatytų interneto platybėse. Tai darbas, kuriam reikia daug laiko, kantrybės ir išmonės. Greitu praturtėjimu tikrai negresia.

– Jūsų darbai televizijoje – sezoniniai. Ar nebijote dėl ateities?

– Nėra ko baimintis ateities. Tikiuosi (šypsosi). Kartais negali numatyti, kaip pakryps gyvenimas, tačiau visuomet yra keli sprendimo variantai. Tiesa, gyvenant ir dirbant Lietuvoje verta pamąstyti apie ateitį, nes niekam ne paslaptis, kad kai tavęs nebereikia valstybei, lieki vienas ir turi kapanotis kaip tinkamas.

– Ar jums svarbu dirbti? O uždirbti?

– Daug kas gyvenime priklauso nuo pinigų, tačiau kai kuriuos darbus renkuosi dėl paties darbo, nes man tai patinka ir teikia malonumą. Paprasčiausias pavyzdys – darbas su vaikais vasaros poilsio stovykloje. Pinigų suma labai juokinga, bet užtat kaip ten jautiesi būdamas ir bendraudamas su vaikais! Tiek teigiamų emocijų gali iš ten išsivežti, kad jos dar ilgai neapleidžia.

REKLAMA

– Labai vertinate motinystę. Ar labai mylite vaikus, ar tai daugiau susiję su pačia moters esme?

– Nuo pat mažų dienų save prisimenu vis kažkuo besirūpinančią: tai mažesne sesute, tai kaimynų mergaitėmis, tai giminaičių vaikučiu... Turėjau nepaprastą trauką vaikams, labai norėjau kuo greičiau tapti mama. Matyt, tai manyje buvo užprogramuota. Labai džiaugiuosi, kad buvau tinkamai auklėjama ir jokios aplinkybės nepakeitė mano nuomonės apie motinystę ir vaikus. Labai gaila, kad šiais laikais motinystė nelaikoma darbu ar sugebėjimu, nors pripažinkime, ne visi tai sugeba daryti. Būti mama, užauginti vaiką atrodo taip natūralu ir paprasta, o šalia to dar turi  dirbti, neapleisti buities, rodos, dar ir pasirūpinti visu pasauliu aplinkui.

– Ar vis dar galime išvysti jus su pačios megztais drabužiais?

–Mažai mezgu, bet retkarčiais dideliems šalikams atrandu laiko.

– Beje, jūsų suknelės televizijos projektuose nuostabiai gražios ir labia jus puošia. Ar jums patinka rengtis puošniai ar geriau paprasčiau?

– Visas genialumas yra paprastumas. „Būk paprastesnis ir žmonės eis prie tavęs“ – sena tiesa, kurios išmokau dar paauglystėje. Skanus saldainis nebūtinai bus gražiame popierėlyje. Tad gyvenime esu žemiška. Turbūt keistokai pažiūrėtumėte į mane, jei laidoje pasirodyčiau su džinsais ir megztiniu, nors kartais būdavo tokių dienų, kai būčiau mieliau likusi su savo drabužiais nei išsipuošusi (šypsosi).

– Ar jus gąsdina bėgantis laikas? Kokią save norėtumėte matyti vėlesniame gyvenimo etape?

– Laiko neišmatuosi, juk kai sunku ar apninka nemalonumai, laikas, rodos, sustoja. Kai viskas aplink vyksta puikiai ir gražiai, tuomet atrodo, kad tas gėris per sparčiai keičiasi ir lekia. Nesmagu darosi galvojant, kad bėgantis laikas labiau paliečia ne tiek mane, kiek vyresnius mylimus žmones. Niekam ne paslaptis, ko baiminasi vaikai. Norėčiau aistringai mylėti ateinantį gyvenimą ir niekada nenuleisti rankų, kad ir kas nutiktų. Norėčiau, kad manyje dar ilgai gyventų tikintis, šiek tiek naivus ir vis ko nors ieškantis žmogutis.

REKLAMA

– O kas jus gyvenime labiausiai liūdina?

– Melagiai ir dviveidžiai, apsimetėliai ir palaižūnai, prisitaikėliai. Liūdina, kai suvoki, kad negali padėti sergančiam artimui, liūdina, kai matai, kokie žmonės darosi pikti ir sužvėrėję, skriaudžia ne tik gyvūnus, bet ir vaikus, senukus, skriaudžia vieni kitus, skriaudžia šalį, kurioje gyvena... Liūdina, kai žmonės baksnoja pirštu į kitą, o savęs nemato... Štai dėl ko labai myliu mažus vaikus, kurie tik pradeda žengti gyvenimo keliu ir yra tokie švaručiai, nesugadinti ir nesutepti. Atrodo jau išaugau, o vis negaliu susitaikyti ir sau pripažinti, kad reikia saugotis tų, kurių gerai nepažįsti. Juk tai, kaip žmonės save pateikia, nebūtinai yra teisybė. Vis dar esu linkusi tikėti gėriu ir tiesa, nors, deja, tai taip retai sutinkama. Džiaugiuosi, kad bent keletas bičiulių šalia manęs mąsto panašiai ir supranta. Su jais visuomet galime padiskutuoti apie didžiąsias žmonių vertybes.


Rašyti komentarą...
z
zi
2011-05-17 14:32:37
Pranešti apie netinkamą komentarą
grozis tik padeda. Nors sako, kad grazios sunkiau susiranda darba, tai visiskas melas. Mano drauges visos uz mane grazesnes ir visos turi darbus, o as esu nelabai grazi ir darbo jau labai ilgai nerandu. Ir tas kriterijus tinka, priimant i bet kuri darba. Gal tik ne visuose grozis padeda issilaikyti, na kaip pvz. finansu analitikas ar pan.
Atsakyti
0

p
pua
2011-05-22 15:43:16
Pranešti apie netinkamą komentarą
KAi graži, turingo vyro žmona taip šneka - viskas gerai. O ką kitoms daryti?
Atsakyti
0

g
grazi
2011-05-24 13:58:05
Pranešti apie netinkamą komentarą
Laura tikrai grazi, inteligentiska! Super lietuvaite!!! Sekmes
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (3)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų