1991-ieji Latvijoje. Devyniolikmetis Jazis ir jo draugai Ana ir Zepas – būsimieji kino kūrėjai, svajojantys statyti filmus ir skubantys mėgautis jaunystės laisve. Deja, regiono politinės sistemos žlugimas sugriauna jų planus, šeimos ryšius ir draugystę. Dalyvavimas taikiame pasipriešinime tampa lemiamu jų brandos momentu, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Sausis“ – Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos bendros gamybos filmas, kurio kūrime, be kitų, dalyvavo Lietuvos kostiumų dailininkė Rūta Lečaitė. Rūta yra ir viena Latvijos nacionalinių kino apdovanojimų „Didysis Kristupas“ 2022 (lat. Lielais Kristaps) nominančių už geriausią kostiumų dailininkės darbą.
Rūta teigia, kad jai „Sausis“, nors kupinas iššūkių, buvo labai įdomus projektas ir smagu būti pastebėtai bei įvertintai. Nors didžiausias įvertinimas – geras filmas.
– Rūta, apie ką tau yra filmas „Sausis“?
– Tai filmas apie pavargusią tautą, jaunus veržlius žmones, tikėjimą, vienybę. Ieškojimą savasties, meilės. Tuometiniai sausio įvykiai smarkiai įtakojo mūsų Baltijos tautų tolimesnius žingsnius į laisvę. Tai mūsų istorijos etapas, patalpintas į gražų formatą.
– Kiek tau yra svarbus tas laikotarpis?
Tuo metu man buvo treji. Pamenu mamos baimę ir pokalbius apie laisvę, apie žmones po tankais, šaltį ir rusų žiaurumą. Iš senelio ir tėvų pasakojimo man susidarė toks vaizdas, kad tai buvo klaikus laikas.
Ta sausio 13-oji buvo klaiki. Latvijoje visas barikadų laikas buvo irgi lygiai toks pat klaikus, baisus kaip ir mums. Nuo tos dienos mano gyvenimas ir pasaulėžiūra peadėjo kisti.
– Kam yra skirtas šis filmas?
– Filmas skirtas tiems, kam įdomi netolima istorija, kinas. Kam trūksta įkvėpimo gyvenimui ir kas skundžiasi, kad dabar blogi laikai. Manau, kad gavosi labai geras filmas ir tikrai rekomenduočiau jį pažiūrėt, nes visgi tai yra istorijos dalis. Ir ji labai gerai atkurta. Gražiai čia visame įvykių sūkuryje įvesta ir meilės istorija.
– Kaip sekėsi sukurti to laikotarpio kostiumus, su kokiais iššūkiais susidūrei?
– Šis laikmetis man gerai žinomas ir įdomus. Turėjau patirties ankstesniuose filmuose. O ir su režisieriumi vizija labai sutapo. Sakyčiau, iš kūrybinės pusės viskas gan sklandžiai dėliojosi ir pildėsi.
– Su kokiais iššūkiais susidūrei prasidėjus filmo gamybos darbams?
– Oi, visa puokštė (juokiasi). Labai gelbėjo nuojauta dėl pandemijos taisyklių ir griežtinimų, tai lėtą filmo pasiruošimą pradėjau likus šešiems mėnesiams iki filmavimo. O prasidėjus jau tikram pasiruošimui net audinių parduotuvės nedirbo. Latvijoje šiltų kojinių negalėjai nusipirkti. Prieinamas buvo tik maistas, vaistai.
Pats filmavimas taip pat nebuvo lengvas. Klimato sąlygos, nuolatiniai ribojimai, įtampa dėl užkrato, ypač masinių scenų dienomis, komendanto valandos... Jeigu užsibūdavau studijoje ilgiau negu iki 10 vakaro, tai reikėdavo bėgt namo, kad policija nesugautų.
Latviai – uždari žmonės, tas jautėsi ir darbe. Kai kuriuos iššūkius noris palikt užmaršty. Visgi, tos sudėtingos sąlygos labai mus suartino ir žygiavome visi viena koja išvien. Kaip įlipom į tą laivą visi, taip ir išplaukėm. Į pavasarį.
– Koks yra tavo įsimintiniausias prisiminimas iš šio filmo gamybos?
– Visuose filmuose stengiuosi įdėti dalelę savo šeimos. Ne išimtis ir „Sausis“. Visi pagrindiniai personažai turi po aksesuarą ar drabužį iš mano praeities.
– Kaip nusprendei, kad nori būti kostiumų dailininkė?
– Dar gimnazijos laikais siūdavau drabužių kolekcijas renginiams. Siuvimo mašina buvo geriausias draugas. Tiek teatro, tiek kino kostiumas visada domino. Natūralus svajonės išsipildymas, sakyčiau (juokiasi).
Kol nepradėjau dirbti kine, dirbau daugiausia scenografe teatre, stiliste reklamose. Pati pradžia kine „nutiko“ dar gyvenant Ispanijoj. Gal prieš 12 metų. Ten kūrėme eksperimentinius filmus ir man natūraliai atitekdavo kostiumų ir filmo dailininkės pozicijos. Tiko, patiko, sekėsi. Grįžusi į Lietuvą tęsiau savo hobį.
– Kostiumų dailininkės darbas kine, koks jis?
– Kostiumų dailininkės darbas – nuostabus! Dievinu savo darbą (ir ne tik kine). Rimtai! Nuo tavo fantazijos, kūrybingumo, žinių, įdirbio priklauso personažų įvaizdis, charakteris, nuotaika, spalva ir t.t.
Žinant, kad kinas susideda iš skirtingų departamentų, kostiumas, kaip kino elementas, turi susilieti su visa visuma ir nugulti taip, kad taptų tos visumos dalimi ir „netrukdytų“. Įskaitant žiūrovą. Būtinas nuolatinis bendradarbiavimas su kitais departamentais, nes kartais nuo kostiumo ir kas po juo priklauso ir scenos išsipildymas.
Dažniausiai ilgai „kūrybinti“ negali. Laikas kine – prabanga. Tai smagu treniruoti vaizduotę ir kūrybingumą naujais ir netikėtais iššūkiais. Šiame darbe nėra monotonijos. Tai – nuolatinė kūryba, mokymasis bei tobulėjimas. Kas gali būti geriau?
– Kokio iššūkio sau, kaip kostiumų dailininkei, norėtum ateityje?
– Linkiu, kad tų iššūkių tik būtų ir kad juos priimčiau su džiaugsmu, kantrumu, saiku, užsispyrimu, meile. Kad visa tai vyktų balanse (juokiasi).
Filme vaidina Aleksas Kazanavičius, Karlis Arnolds Avots, Alise Dzene, Sandis Runge ir kiti.
Filmo „Sausis“ pasaulinė premjera įvyko 2022 m. birželį prestižiniame JAV Tribekos kino festivalyje (Tribeca Film Festival), kuriame „Sausis“ buvo apdovanotas kaip geriausias užsienio filmas. Taip pat šis filmas dosniai apdovanotas tarptautiniame Romos kino festivalyje, kuriame pelnė net tris – geriausio filmo, geriausio režisieriaus ir geriausio aktorius apdovanojimus.
Filmas neliko nepastebėtas ir Varšuvos kino festivalyje, iš kurio parsivežė geriausio režisieriaus apdovanojimą.
Filmo vystymą ir gamybą finansavo Latvijos nacionalinis kino centras, Latvijos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, Europos Tarybos fondas „Eurimages“, Lenkijos kino institutas. Kino teatruose nuo sausio 13 d.
