„Meilė – idealus dalykas, o santuoka – realus“, – rašė Goethe. Kristina Kaikarienė – ne tik viena žinomiausių vestuvių planuotojų, bet ir renginių, šeimos, įstaigų švenčių organizatorė, muzikantų prodiuserė. Galima pamanyti, kad jos darbas – kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnių. Bet jei esi atsakingas už kitų žmonių laimės akimirkas, tai nėra taip paprasta.
– Kristina, įdomu, kokios buvo jūsų vestuvės?
– Sau švenčių rengti nemoku (šypsosi). Mano vestuvės buvo labai kuklios – šventiniai pietūs su artimiausiais žmonėmis.
– Kokias originaliausias ir brangiausias vestuves prisimenate?
– Brangiausias ne atlikėjas, o visa trupė. Vienoms vestuvėms teko samdyti visą Maskvos didžiojo teatro baleto trupę. Šventės proga svečiams jie sušoko „Spragtuką“.
Originaliausios tikriausiai tos vestuvės, kuriose dalyvavo keturi žmonės, o šventę aptarnavo apie 120–140 žmonių. Nuo ryto iki vidurnakčio kiekvienai valandai buvo skirta kažkokia tema. Svečius linksmino personažai iš pasakos, atlikėjai iš užsienio bei Lietuvos ir pan. Beje, tai buvo lietuvių vestuvės.
– Ar rengiate vestuves užsienyje? Kuo jos ypatingos? Brangiau?
– Vestuves tenka rengti ir Prancūzijoje, ir Italijoje, ir Ispanijoje. Galiu atskleisti, kad ten kelti vestuves net pigiau nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, Šešuolėlių dvaro Lietuvoje nuomos kaina vestuvėms – 15 tūkstančių litų, o Ambuazo pilies nuoma Prancūzijoje – 1 500 eurų (apie 5 164 litai – aut. past.). Žinoma, svečių kiekis tokiu atveju dažnai būna mažesnis nei švenčiant Lietuvoje. Dažniausiai į vestuves skrenda apie dvidešimt svečių, užsienyje yra tekę organizuoti šventę ir keturiasdešimčiai žmonių. Keliant vestuves svetur įspūdis ir prisiminimai, žinoma, tiek svečiams, tiek jauniesiems išlieka ilgam. Jie ne tik ten susituokia, o dar ir šio bei to pamato, pakeliauja.
– Kuo užsieniečių vestuvės skiriasi nuo lietuviškų? Kokie mentaliteto skirtumai?
– Kiekviena tauta turi savų tradicijų, kuriomis viena nuo kitos skiriasi, taigi ir vestuvių šventės organizuojamos skirtingai. Pavyzdžiui, italai mėgsta ilgas vestuves su gausiomis vaišėmis ir daug daug užstalės dainų, amerikiečių vestuvės kur kas trumpesnės, o štai tokio pobūdžio žydų šventės neretai būna itin įspūdingos.
– Kokios dabar madingiausios vestuvinės suknelės?
– Visada populiariausia elegancija. Todėl nuotakos itin mėgsta lengvo audinio, grakštaus silueto sukneles. Tiesa, vadinamieji „tortai“ taip pat po truputį grįžta į madą, o, pavyzdžiui, graikiško silueto deivių suknelės – praėjęs etapas.
– Ar teko išgirsti kokių nors keistų jaunųjų ar jų tėvų pageidavimų? Gal kartais atsisakote vestuves organizuoti, jei kas nors jums nepriimtina?
– Taip, tada dažniausiai tiesiog atsisakau organizuoti šventę. Tokio bendradarbiavimo finalas, kai, tarkime, man ar jaunavedžiams kažkas nepriimtina, aiškus. Nebus nei viena, nei kita pusė patenkinta. Bet su keistokais jaunavedžių ar jų tėvų pageidavimais lyg ir neteko susidurti. Daug kas nuspėjama arba bent jau manęs labai nestebina. Tiesiog dažniausiai tėvai vaikų vestuvėse siekia paisyti tradicijų, o jaunavedžiai neretai nori jų atsisakyti. Kalbėdama apie tradicijas turiu omenyje ne bažnytinę santuoką, o tokias kaip piršlio korimas, nuotakos nešimas per tiltą, užstalės dainos ir pan.
– Ar smagios vestuvės priklauso nuo pinigų sumos?
– Žinoma, kad ne. Gali būti labai brangios vestuvės, kurių didžiąją biudžeto dalį sudarys kokio nors žinomo atlikėjo koncertas, o galbūt net orkestro pasirodymas, tačiau šventė bus trumpa ir šaltoka. O, tarkime, mažo biudžeto vestuvės bus gražios, jaukios ir įsimintinos visam gyvenimui.
– Kokio dydžio biudžetas buvo skiriamas brangiausioms ir kokio – pigiausioms vestuvėms?
– Vestuvių biudžetai skiriasi pagal kiekvienos poros išgales. Vestuvėms, kurias organizuojant dalyvauja ir vestuvių planuotoja, skiriama suma svyruoja nuo 10–15 tūkstančių iki pusės milijono litų.
– Ar rengiate vestuves neturtingiems žmonėms? O gal tai jums neįdomu?
– Neturtingi žmonės į vestuvių planuotojas apskritai nesikreipia. Tačiau nereikėtų galvoti, kad į vestuvių planuotojas kreipiasi tik turčiai. Taip tikrai nėra. Daugeliu atveju skaičiuojame kiekvieną išleidžiamą šimtinę – visiškai normalu, kad jauni žmonės neturi banko sąskaitos be limito.
– Ką pasiūlytumėte snobiškoms vestuvėms? Sraigtasparnius, pilis, arklius?
– Kai kam tokios vestuvės gali pasirodyti snobiškos, tačiau tiems, kurie gyvena tokį, sakykime, kiek aristokratiškesnį gyvenimą (vasaras leidžia savo dvare, jodinėja žirgais, valgo tik gurmanišką ar ekologišką maistą, pusryčiams sultis geria iš krištolo taurių ir pan.), tai – normalu. Ar tik šiuo atveju snobiškomis vestuvėmis žmonės nevadina tokių, kurių patys negali sau leisti?
– Per vestuves jaunieji patiria įtampą. Ką keliaudama į tokią šventę vežatės bagažinėje, ko gali prireikti?
– Su savimi visada turiu visko, ko gali prireikti: raminamųjų (beje, jų dažniausiai prireikia ne jaunavedžiams, o jų tėvams), higieninių paketų, pleistrų, pėdkelnių, siūlų, adatų ir t. t. Nesvarbu, ar aplink jaunuosius šokinėja tėvai ar viena, ar penkios vestuvių planuotojos, jie vis tiek jaučia įtampą, tad gali nutikti bet kas. Vestuvių planuotojai dažniau tenka atlaikyti ekstremalių išbandymų. Pavyzdžiui, vestuvių dieną yra tekę keisti nuotakos suknelę, nes ji drebančia ranka ją apliejo kava.
– Ar teko matyti prieš pat vestuves pabėgusią nuotaką ar jaunikį?
– Dėkui Dievui, bet ne – nei jaunikio, nei nuotakos. Galbūt gerai juos prižiūriu (juokiasi) ? Juk prieš vestuves su jaunavedžiais daug bendrauju, iš patirties pasakoju kitų porų nutikimus, patirtą jaudulį vestuvių dieną ir pan. Jaunuosius ramina istorijos iš pirmų lūpų. Jie suvokia, kad yra ne pirmi ir ne paskutiniai bailiukai savo vestuvių dieną.
– Lietuva – Europos lyderė vedybų ir skyrybų skaičiumi. Ką manote apie tai, kad po prašmatnių vestuvių po metų skaitome apie skyrybas?
– Apie skyrybas skaitome tik tuo atveju, jei skirtingais keliais pasuka žinomi žmonės. Poros skirdavosi visais laikais, nesvarbu, ar jie britai, ar prancūzai, ar lietuviai, ar jie žinomi, ar ne. Labai gaila, kai poros skiriasi, tačiau tai jų sprendimas, neretai galbūt ir lengviausia išeitis.
– Neištikimybė – tragedija ar komedija? Ar dėl to verta skirtis? Ar verčiau nežinoti?
– Neištikimybė – išdavystė, o tai išduotajam visada – tragedija. O kai į tokius santykius įsitraukia spauda, dažnai tragedija virsta vieša komedija.
– Turite gėlių saloną. Kokios puokštės ar gėlės dabar madingos? Kaip jas pasirinkti, derinti prie stiliaus?
– Savo salono plėtrai neužteko laiko, taigi dabar naudojuosi kito gėlių salono paslaugomis. Jaunosios vis dažniau renkasi lauko gėlių kompozicijas, kur kas rečiau vestuvių puokštėje nori matyti rožes. Sekasi nuotakoms, kurių vestuvės vyksta tuomet, kai žydi bijūnai. Jie tinka bet kokio tipo vestuvėms – jas puošia ir kvėpina.
– Pakeiskime temą. Kodėl ėmėtės muzikantų prodiusavimo veiklos?
– Kaip ir daugelis dalykų gyvenime, taip ir prodiusavimas į mano dienotvarkę įsiliejo natūraliai. Nesu muzikantų vadybininkė, juolab nereguliuoju jų gyvenimo. Dažniausiai dirbu su atskirais projektais, kuriose dalyvauja mano, sakykime taip, prodiusuojami atlikėjai.
– Kodėl nebesate Rūtos Ščiogolevaitės prodiuserė? Ar dėl sunkaus jos charakterio?
– Su Rūta tebedirbame, tačiau, kaip jau minėjau, tik su tam tikrais projektais. Nesu jos, kaip atlikėjos, asmeninė prodiuserė. Su Rūta sutariu puikiai. Jos charakteris – geras. Rūta net labai sukalbamas žmogus. Kad ji sunki asmenybė – tik žiniasklaidos prilipinta etiketė.
– Kai subūrėte jaunų burleską šokančių merginų grupę „Tichijos“, pakišote koją Eglijai Vaitkevičei? Sudarėte konkurenciją ar nepatiko Eglijos skonis?
– Sunku komentuoti, nes niekada nemačiau, kaip Eglija šoka, ir niekada nesu viešai pasisakiusi apie jos veiklą. „Tichijų“ atsiradimas niekaip nesusijęs su Eglijos užsiėmimu, apie kurį nedaug težinau. Juk yra ne viena modernaus šokio trupė, ne viena baleto trupė – tad kodėl burleskos šokėja Lietuvoje turėtų būti viena, o į visus kitus šokančius reikia žvelgti taip, tarsi jie bandytų jai pakenkti?
– Ar vyras niekada nesakė: „Esi hiperaktyvi, pakaks ardytis, verčiau tvarkykis namuose“?
– Kol kas paskirstyti laiką tarp darbo ir namų ūkio sekasi labai sėkmingai . Namuose manęs užtenka, darbe irgi. Virtuvėje taip pat praleidžiu nemažai laisvalaikio. Kulinarija – viena didžiausių mano aistrų. Man vienareikšmiškai geriausias poilsis namie – arba su knyga rankoje, arba virtuvėje bandant pagaminti kažką naujo.
– Turite nemažai vedybinės patirties, ką patartumėte jaunajai, tik pradedančiai kurti santuokinį gyvenimą, jei būtumėte jos mama?
– Svarbiausias patarimas būtų nebandyti keisti žmogaus, su kuriuo susiejai gyvenimą, savybių, charakterio bruožų, būdo. Ištekėjai ar vedei suaugusį žmogų, o ne vaiką, kurį gali perauklėti.
– Jūsų vyras valdo plastinės rekonstrukcinės chirurgijos verslą. Žmonės galbūt mano, kad jis jus ant virtuvinio stalo operuoja kas vakarą, nes atrodote dailiai. Ar tiesa, kad kas tris mėnesius vyras jums leidžia botoksą pusryčiams?
– Mūsų virtuvinis stalas per mažas tokioms procedūroms (juokiasi). Kalbant rimtai, mano vyras neturi verslo. Jis – plastikos chirurgas. O botokso klausimas jau daug kartų buvo atsakytas. Jis leidžiamas ne kas tris mėnesius, o kas septynis–aštuonis ir turbūt tikrai ne pusryčiams (šypsosi).
– Moterys bijo pasenti. Kodėl su amžiumi jaučiatės vis laimingesnė?
– Manau, kad nebūsiu kažkuo išskirtinė, jei pasakysiu, kad su amžiumi ateina branda, ramybė ir užtikrintumas pasirinktu keliu, todėl mano amžiaus žmonės dažnai jaučiasi laimingesni nei jaunystėje, kai galvoje ir širdyje kirbėjo daug klaustukų, dėliojosi šauktukai ir daugtaškiai. Dabar visiškai be jokių problemų padedi kablelį ir nenutrūkstamai judi toliau.
– Atrodo, kad jūsų gyvenime nieko netrūksta – Dievulis ant jūsų likimo pabarstė rožių lapelių. Ar kada nors patyrėte sunkumų ar išbandymų? Kaip juos įveikėte?
Be abejo. Kuriam mano amžiaus žmogui nėra tekę patirti gyvenimo išbandymų? Taip, tuo metu išbandymai atrodo svarbiausi ir didžiausi, tačiau praeina šiek tiek laiko ir suvoki, kad jei nebūtų vienokio ar kitokio išbandymo, nebūtų įvykęs vienoks ar kitoks gyvenimo įvykis ar pasikeitimas, kuris, pavyzdžiui, atnešė teigiamų permainų ir pan. Gyvenimas be išbandymų – ne gyvenimas, o pasaka. Tačiau visi žinome, kad pasakos tik knygose.
– Mokate sutarti su žmonėmis, daug šypsotės, esate labai energinga – ar visko teko išmokti, ar tai įgimta?
– Manau, kad už tai turėčiau dėkoti savo mamai – ji visada mus mokė šypsotis, ieškoti pateisinimų bet kokiam kito žmogaus poelgiui prieš jį smerkiant ir pan.
– Kokias kada nors norėtumėte surengti dukros vestuves?
– Dar neleidžiu sau apie tai rimtai galvoti. Kol kas tam ir nėra reikalo. Dukra dešimtokė ir jos planai kol kas ne tokie. Tačiau šį klausimą girdžiu dažnai, tad kartais nenorom savo mintyse nuklystu: „o kaip būtų“. Vis dėlto taip nutinka labai trumpam, nieko rimto nespėju sugalvoti (juokiasi).
– Jūsų darbas – šventė. Kiek spintos kambaryje turite prašmatnių suknelių? Kur jas įsigyjate? Ar tai tik vardiniai drabužiai?
– Norite tikėkite, norite ne, tačiau neturiu nė vienos prašmatnios suknelės. Į vestuves, kuriose dirbu, pasipuošiu dalykiniu kostiumėliu, o pasitaikius svarbiai progai, labai praverčia suknelių nuoma.
– Pavaizduokite save po dvidešimties metų: kur vyksta veiksmas, ką veikia ir kaip atrodo Kristina Kaikarienė?
– Manau, kad ir po dvidešimties metų neišvengsiu darbo (juokiasi). Idealus scenarijus – rūpinimasis namais, anūkais ir gėlėmis. Apie išvaizdą negalvoju – kaip Dievas duos.
