Laidos pradžioje pasiteiravus, kaip laikosi ir kaip gyvena, J. Milius neslėpė pakilios nuotaikos.
Šventa gyvenimo formulė: darbas vardan atostogų
Atlikėjas patikino, kad jam tiesiog labai patinka gyventi, o to paslaptis – tinkamai sudėlioti prioritetai ir požiūris į poilsį.
„Nuostabiai. Man, aš nemeluoju, man kažkaip labai patinka gyventi. Aš kažkaip išradau formulę, kaip reikia gyventi gyvenimą. Reikia kuo daugiau atostogauti. Žinai, kuo daugiau atostogauti ir dirbti vardan atostogų“, – teigia Jeronimas Milius.
Dainininkas atskleidė, kad vos grįžęs iš vienos kelionės, iškart organizuoja kitą. Tai jam suteikia motyvacijos ir aiškų tikslą įtemptais darbo laikotarpiais. Štai ir prieš pat laidą J. Milius su draugais motociklais keliavo po Slovakijos ir Čekijos kalnus.
Po septynerių metų pertraukos prie motociklo vairo grįžęs atlikėjas teigia, kad tokios kelionės jam veikia itin terapiškai.
„Kai praleidi daugiau laiko su savimi šalme ir tiesiog žiūri į kelią, mėgaujiesi gamta – galva tampa tuščia. Man ne viena kelionė yra sudėliojusi kertinius sprendimus, ką reikėtų keisti savo muzikiniame kelyje. Pavyzdžiui, po vienos kelionės supratau, kad reikia baigti su grupe „Soul stealer“, kuriai buvo 15 metų“, – prisiminė vokalistas.
Visą laidos epizodą galite žiūrėti ČIA.
Vieta, kurioje jaučiasi geriausiai
Prisimindamas sunkiojo roko grupės „Soul stealer“ laikus, J. Milius pripažįsta, kad tai buvo itin tyras, idėjinis etapas. Tuo metu vokalistai ir gitaristai konkuravo, kas sudėtingiau padainuos ar greičiau sugros, o grupė turėjo didžiulį norą prasimušti. „Soul stealer“ išmaišė visus Lietuvos festivalius, grojo Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, tačiau ilgainiui atsimušė į rinkos ribas.
„Iš tikrųjų ir dabar labiausiai atsigaunu per koncertus. Jų būna įvairių: su grupe, su draugais – dabar pažįstu daugybę muzikantų, todėl grojame tai su vienais, tai su kitais. Taip pat kviečia pagroti privačiuose įmonių vakarėliuose, kur dažnai pasirenkama roko tema. Būtent tokiuose koncertuose jaučiuosi geriausiai – ši muzika man vis tiek išlieka artimiausia.
Man atrodo, nusivylimą patyrėme visi. Kai pradėjome muzikuoti ir sukūrėme grupę, turėjome idėją bei tikslą prasimušti, viską daryti kokybiškai ir gerai. Aišku, be jokio finansinio rėmimo – viskas rėmėsi tik idėja. Manau, mums sekėsi visai neblogai: sugrojome praktiškai visuose įmanomuose Lietuvos festivaliuose, koncertavome Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, netgi „Wacken“ festivalyje. Išleidome albumą ir patys darėme viską, ką galėjome – tiesiog mūrijome galva sieną.
Tačiau po penkiolikos metų ateina supratimas ir atšiauri realybė: esame maža rinka. Neturime žmonių ar tarpininkų, galinčių pramušti tą sieną užsienyje ir pasakyti: „Štai, žiūrėkite, ką turime.“ Nebėra tokių galimybių kaip senais laikais, kai, pavyzdžiui, grupė „Bix“ keliaudavo į Vokietiją. Vėliau buvau girdėjęs apie žmogų, turėjusį ryšių užsienyje ir bandžiusį išvežti į Vakarus itin potencialias bei kokybiškas lietuviškas grupes, tačiau mūsų eroje to jau nebebuvo.
Galiausiai tiesiog supranti, kad pasiekei savo maksimumą, o tas maksimumas – groti vietiniuose festivaliuose“, – kalbėjo J. Milius.
Vokalo pamokos: nuo balso žalojimo iki operos primadonos
Karjeros pradžioje, kaip ir daugelis rokerių, J. Milius dainuodavo iš emocijos, pertempdamas balso stygas ir nesusimąstydamas apie ilgaamžiškumą. Jis atskleidė, kad po koncertų dažnai likdavo be balso, o atsistatymas trukdavo savaitėmis.
Suvokęs, kad netinkama technika gresia traumomis, J. Milius kreipėsi į operos primadoną Sigutę Stonytę.
„Aš pas ją nuėjau būdamas trisdešimties kelių. Ji pasakė: ‚Pradėsim iš pradžių. Nereikia garsiai, kuo tyliau.‘ Tai vokalinė technika, kuri garantuoja ilgaamžiškumą. Sigutė man buvo kaip antra mama, rokerių mama – pas ją vėliau ėjo ir Česlovas Gabalis, ir Povilas Meškėla“, – pasakojo atlikėjas.
Prieš tai J. Milius vokalo paslapčių mokėsi ir pas pačius roko veteranus. Česlovas Gabalis tapo jo pirmuoju mokytoju, išmokiusiu pozityvo ir vidinės ramybės scenoje, o pas Povilą Meškėlą atlikėjas pateko po nuotaikingų nesusipratimų dėl pamokų kainos ir „abonementinių planų“.
„Pirmiausia nuėjau pas Povilą Meškėlą, nes jis dainuodavo falcetu ir grojo sunkesnįjį roką, kuris man tada labiau imponavo. Povilas – labai iškalbingas žmogus, tad anksčiau būdavo net sunku sekti jo mintį: pradeda apie viena, peršoka prie kito, po to – apie trečia.
Jis emociškai užpildydavo visą kambarį, o tu tik sėdi, klapsi ausimis ir klausai. Viskas atrodė puiku, bet mes elementariai nesusikalbėjome. Prasėdėjęs ištisą valandą taip ir nesupratau, kiek kainuoja pamoka. Man susidarė įspūdis, kad labai brangiai. Padėkojau, išėjau ir pagalvojau: man per brangu, tiek neuždirbu.
Tada gavau Česlovo kontaktą ir nuėjau pas jį. Česlovo visai kitokia energija – jis man iki šiol yra pavyzdys, kaip į viską reikia žiūrėti pozityviai. Pas jį jaučiama vidinė ramybė, jokių stresų. Net jei šonkaulis sulaužytas, jis eina ir dainuoja. Sako: „Na, šiek tiek skauda“, bet niekada nesiskundžia.
Tikras žemaitis – geros dūšios žmogus, kuris visada pasakys ką nors palaikančio, įkvėps ir patars. Taip mes pradėjome dirbti. Po pusantrų metų pamokų Česlovas sako: – Aš jau nebežinau, ko tave mokyti. Gal pabandyk pas ką nors kitą? – Aš norėjau pas Povilą, bet ten buvo per brangu, – atsakiau. – Palauk, tuoj paskambinsiu. Povilai, klausyk, čia yra toks Jeronimas. Jis norėtų pas tave mokytis. – Jo, jis buvo atėjęs pas mane pasikalbėti, bet daugiau taip ir nepasirodė, – atsakė Povilas. – Tai jam per brangu buvo! – Tai tegu ateina, viską išsiaiškinsime!
Susitikome antrą kartą, tada dar atsiskaitydavome litais. Tuo metu įprasta vokalo pamokos kaina būdavo apie dvidešimt litų, todėl galiausiai viską sėkmingai susiderinome“, – pasakojo Jeronimas.
Pabėgimas su žmona nuo šurmulio
Nuolatinis buvimas dėmesio centre ir energijos dalijimas keliuose kolektyvuose natūraliai skatina ieškoti ramybės užkulisiuose. Pasak atlikėjo, po intensyvių darbų geriausias poilsis jam – privatumas ir rami aplinka.
„Mes net su žmona iš to juokiamės – kadangi labai dažnai būname tarp žmonių, dirbame viename, antrame, trečiame kolektyve, tą energiją nuolat taškai, taškai, taškai... Po to nebenori nieko: norisi dviese pabūti gamtoje arba išvažiuoti į užsienį, kur nieko nepažįsti, ir tiesiog ramiai būti. Dėl to ir į koncertus man reikia tam tikros nostalgijos ar ankstyvo prisiminimo, kad pasakyčiau: „Štai šita grupė – mano, būtinai noriu nueiti.“ Aišku, įdomu pažiūrėti, ką daro kiti, bet reikėtų prisiversti eiti dažniau.
Nors viešumoje atpažįstamo veido etiketė dažnai lydi žinomas poras, pašnekovas į savo populiarumą žvelgia su humoru ir savironija. Jis juokauja šalia žinomos žmonos Karinos dažnai besijaučiantis tiesiog lydinčiu asmeniu – „plius vienu“, tačiau pastebi, kad jį patį dažniausiai atpažįsta teatru gyvenantys žiūrovai.
„Kai būname dviese, tai – Karina ir jos vyras, tiesiog „plius vienas“. Ne, iš tikrųjų mane atpažįsta vyresnė karta – ypač tie žmonės, kurie lankosi teatruose ir muzikiniuose spektakliuose. Miuziklas yra visai kita scena. Aš labai myliu teatrą, man ten būti be galo gera“, – apie savo ryšį su scenos menu pasakoja atlikėjas.
Būtent ši meilė teatrui tapo viena ryškiausių jo karjeros ašių – bėgant metams jis sukūrė ilgą sąrašą įsimintinų vaidmenų, pelniusių jam ištikimą teatro publikos pagarbą.
Teatras – spalvingas žaidimas ir naujas iššūkis ant kelių
Šiuo metu didelė J. Miliaus veiklos dalis susijusi su muzikiniu teatru ir miuziklais. Jau beveik 15 metų jis bendradarbiauja su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru, taip pat yra vaidinęs Klaipėdoje, Latvijoje, Estijoje bei didžiuosiuose areniniuose Lietuvos pastatymuose („Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, „Grafas Montekristas“, „Džekilas ir Haidas“ ir kt.).
Jau netrukus atlikėjas pradeda intensyvias repeticijas naujame miuzikle „Šrekas“, kuriame atliks neįprastą – charakterinį – Lordo Farkvado vaidmenį.
„Aš pasirinkau Lordą Farkvadą. Jis turi būti mažas, todėl visą spektaklį reikės vaidinti ant kelių, su specialiomis pritvirtintomis kojytėmis. Man tai skamba kaip iššūkis, todėl jau nusipirkau antkelius praktikai namuose!“ – juokiasi dainininkas.
Atlikėjas džiaugiasi, kad teatras leidžia kaskart pabėgti nuo savęs: vieną dieną vaidinti valdovą, kitą – mirtį ar Džekilą ir Haidą.
Nepaisant didelės patirties, J. Milius neskuba dėstyti kitiems. Pašnekovas prisipažįsta gavęs pasiūlymų dėstyti akademijoje, tačiau jų atsisakė, nes siekia aukščiausios kokybės ir mano, kad šiuo metu pats nori kuo daugiau dainuoti bei atostogauti.
Visą laidos epizodą galite žiūrėti ČIA.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
