Fotografijos apima 1945–49 metų laikotarpį, kai broliai Jonas ir Adolfas Mekai likimo buvo nublokšti į Vokietiją – Viesbadeno ir Kasselio išvietintų arba žmonių be vietos stovyklas. Nuotraukose užfiksuotos įvairios Viesbadeno ir Kasselio vietos, priemiesčiai, į kuriuos Jonas, Adolfas ir kiti internuotieji retkarčiais ištrūkdavo, šių miestų kasdienybė. Taip pat dokumentuotas išvietintųjų stovyklos gyvenimas – stovyklos mokykla, lietuvių žemdirbiai pabėgėliai, perkėlimo iš vienos stovyklos į kitą scenos. Taip pat užfiksuoti asmeniniai dokumentai, kaip pavyzdžiui, Mainzo universiteto studentų užrašai, skrajutės, išmestos iš sąjungininkų lėktuvų ir pan.
„Išvietintų žmonių stovyklose Vokietijoje laukdami savo likimų gyveno tūkstančiai lietuvių. Tai mano pirmas bandymas trumpai pristatyti vokiškąjį gyvenimo etapą tarp 1944 liepos ir 1949 spalio. Naudodamas originalias fotografijas, kino ir filmuotą vaizdo medžiagą iš 1971 ir 1993 m., aš sugrįžtu į Elmshorną, Flensburgą, Viesbadeną, Mainzą ir Kasselį, kur praleidau keletą savo gyvenimo metų – pirmiausia, kaip priverstinis darbininkas karo belaisvių stovykloje, vėliau – kaip žmogus be vietos DP (Displaced Persons) stovykloje“, – pasakoja J. Mekas.
Parodoje pirmą kartą Lietuvoje pristatomas Jono Meko filmas „Remineszencen aus Deutchland“(Prisiminimai iš Vokietijos), taip pat filmas „Ar buvo karas?“, pačių pabėgėlių lūpomis pasakojantis apie jų gyvenimą atsidūrus JAV.
Kaip atskiri ir kartu jungiamieji akcentai parodoje eksponuojamos dvi portretinės nuotraukos – 1947 m. Jono Meko autoportretas ir 1965 m. Jurgio Mačiūno portretas. Šios fotografijos tarsi sujungia ir pratęsia pokario išvietintųjų asmenųVokietijoje ir kiek vėliau JAV atsidūrusių pabėgėlių parodos leitmotyvus.
Šį kartą Jonas Mekas siūlo retrospektyvią kelionę egzodo keliais, kaip visada sulydantis asmeninio, subjektyvaus erdvėlaikio ir globalios istorijos lygmenis, žinoma, nepakartojamoje „mekiškoje“ estetikoje.
