Kaip sakė pati dainininkė, tokios kelionės savo gyvenime dar niekuomet nebuvo turėjusi. Vis dėlto grįžusi į Lietuvą ir į karantiną pažiūrėjusi itin rimtai, žinoma mergina neslėpė – palyginus su kitais oro uostais, kuriuose teko lankytis, lietuviai tvarkosi stebėtinai puikiai.
KAIA, kai pasaulyje buvo pradėta kalbėti apie koronaviruso grėsmę, jo plitimą, pirmuosius atvejus Lietuvoje, kokia situacija buvo Los Andžele?
Iš pradžių, net ir įsisiūbavus žinioms apie virusą Europoje, Los Andželas gyveno įprastu ritmu. Aš pati gyvenau Holivude, kur, kaip žinia, dieną naktį gausu turistų – jų tikrai nesumažėjo. Jei gerai atsimenu, iki maždaug kovo 7 dienos, nejaučiau nieko neįprasto.
Kad kažkas yra ne taip supratau tik tada, kai bandžiau užsisakyti geriamo vandens iš vieno didžiausių tinklų. Likau nustebusi, nes parduotuvėse neliko ne tik tos rūšies vandens, kurį visada perku, bet ir kurjeris nė neturėjo jo kuo pakeisti.
Pamenu, kovo 11-ąją kalbėjome su draugu, gyvenančiu Vilniuje. Jis sakė, kad čia jau visi panikuoja. Kovo 12 jau buvo nebejuokinga – Lietuvoje atšaukti renginiai. Tą savaitę paskaitose ėmėme diskutuoti apie atšaukiamus didžiausius renginius ir JAV – SXSW konferenciją, Winter Music Miami, Coachella ir t.t., ir kaip organizatoriai tvarkosi su krizės valdymu, bilietų grąžinimais. O savaitės pabaigoje jau sužinojome, kad egzaminai vyks internetu.
Ar tuomet čia visi ėmė panikuoti taip, kaip ir Europoje, ar buvo nusiteikę kur kas ramiau?
Iš tiesų, aš panikos Los Andžele nejaučiau. Gal dėl to, kad gyvename ganėtinai atskirtoje studentų bendruomenėje. Visi studijuojame muziką, tad tai dažniausiai būdavo pagrindinė pokalbių tema. Panika labiausiai pasijautė tada, kai nebeliko tualetinio popieriaus parduotuvėse. Juokas juokais, bet nebejuokinga, kai supranti, kad jeigu teks izoliuotis mieste, kuriame gyvena 15 mln. žmonių, karantinas studentams bendrabutyje bus labai sunkus.
Kada nusprendei susirūpinti savo bilietų pakeitimu į ankstesnę datą? Tai padaryti pagalvojai pati, ar tokiam žingsniui paragino artimieji?
Į Lietuvą grįžti ketinau, nes mokslai oficialiai baigėsi kovo 20-ąją. Tačiau iš tiesų, planų buvo įvairių – ir likti, ir grįžti, ir pakeliauti po Ameriką. Bet esminis apsisprendimas grįžti nebuvo susijęs su virusu.
Skrydį iš anksto turėjau kovo 23 dieną, tad buvau rami, jog išskrisiu po egzaminų. Tačiau situacijai besikeičiant vis sparčiau, visgi skrydį perkėliau į kovo 19-ąją. Lietuvai ėmus visiškai izoliuotis, ir siūlant užsienyje esantiems lietuviams, jei įmanoma, grįžti kuo greičiau, ėmiau jausti dar didesnį nerimą. Maža to, visai netyčia akį patraukė iš skrydžio rezervacijos staiga dingęs skrydis Maskva-Vilnius. Rezervacijos antrąsyk pakeisti ar atšaukti jau nebegalėjau. Tad pasitarusi su šeima, nusprendžiau dvi Lietuvos karantino savaites išlaukti Los Andžele ir grįžti balandį.
Kodėl apskritai nusprendei imtis staigių priemonių ir į Lietuvą grįžti anksčiau, nei buvo planuota?
Kokie laikai, tokios ir priemonės. Šeima galvojo, kad man bus saugiau Los Andžele, nes Europoje virusas plito daug sparčiau, nei JAV. Bet aš turėjau nuojautą, kad tada, kai virusas įsisiūbuos JAV, ten nebus lengva, o ypač žinant, kiek daug žmonių JAV negali įpirkti sveikatos draudimo (tai atsieina 400-800 dolerių per mėnesį, studentams – 150 dolerių) ir kokia opi yra benamystės problema.
Ką ten Trumpas (JAV prezidentas Donaldas Trumpas, – red.past.) šneka apie piniginę paramą, yra grynai politinė kampanija dėl vyksiančių rinkimų. Ir, ačiū Dievui, amerikiečiai tai supranta. Bus viskas aišku, kai jam reikės stoti akis į akį su pandemija ir ją suvaldyti.
Gatvėse virusas plinta neįtikėtinai greitai. Skauda širdį pagalvojus apie žmones, gyvenančius palapinėse, gatvėse, po tiltais. Jų ten – dešimtimis tūkstančių, jei ne daugiau. Jie ne tik turi didesnę riziką susirgti, bet ir tapti viruso platintojais. Holivudo žavesys – benamiai, šlapimo ir žolės kvapo mišinys, ligos, virusai. Na, kaip iš filmo (ir tikrai, per pusmetį mano bloke nušauti trys žmonės, ko ne filmas…).
Nujaučiau, kad karantinas Lietuvoje greičiausiai nesibaigs balandį, o COVID-19 patvirtintų atvejų Los Andžele jau buvo apie 300. O kas bus, jei ir Amerika uždarys ne tik skrydžius iš Europos, bet ir į Europą? Per porą dienų mano galvoje prasisuko labai daug procesų. Išvada – man reikia namo. Dabar. Nes ten saugiau. Nes žinau, kad manimi pasirūpins, net jei man kas ir nutiktų, kad šeima bus šalia.
Dabar toks metas – iššūkių metas, vienybės metas. Visi tik ir kalba, kaip reikia dabar sustoti ir įvertinti tuos, kuriuos turime, ką turime. Ir aš pajutau, kad man reikia būti arti savų, kad galėčiau nuoširdžiai stoti už šių žodžių.
Galbūt tavo pažįstami ar bendramoksliai, kurie yra atvykę iš kitų šalių, taip pat nusprendė grįžti į gimtąsias šalis?
Šį ketvirtį labai daug bendramokslių apskritai metė koledžą. Tai nebuvo susiję su virusu. Žmonės ieško savęs, o Los Andželas tikrai nėra visiems. Labiausiai man gaila tų, kurių namai toli. Trys mano bičiuliai iš Pietų Korėjos liko bendrabutyje. Dabar, kai Los Andžele oficialiai prasidėjo karantinas, džiaugiuosi, kad jie bent jau turi vienas kitą. Izoliacija bus bent kiek lengvesnė.
Viena mano bendraamžė, studijuojanti mušamųjų programoje guodėsi, kaip šeima prašė jos grįžti namo, bet iki magistro užbaigimo jai liko du ketvirčiai. Tik baigusi mokslus, ji galės dirbti Pietų Korėjoje, universiteto dėstytoja. Ji – labai talentinga būgnininkė. Ko tik nepadarysi dėl savo svajonės.
Su kokiomis kliūtimis susidūrei grįždama namo?
Po visų tų skrydžių ir jų atšaukimų, svarstymo, gal vertėtų likti Los Andžele, galų gale, panikos, paskutinę sekundę, kovo 16-ąją, radau skrydį Los Andželas-Stambulas-Vilnius kitai dienai. Tylėjau ir niekam nesakiau – žinote, prietarai... Žinojo tik šeima ir Lietuvos Generalinis Konsulatas Los Andžele.
Tai buvo ilgiausia ir daugiausiai jėgų pareikalavusi kelionė per visą mano gyvenimą. Antradienį, po egzaminų, išvažiavau į Los Andželo oro uostą. Skrydis buvo nukeltas, tad laukiau ten 4 valandas. Tuomet 13 valandų skridau į Stambulą, 22 valandas „blūdijau“ Stambulo oro uoste, iki paskutinės sekundės su šeima kalbėdama maldas, „kad tik neatšauktų", ir tuomet per 3 valandas parskridau iki Vilniaus.
Ar apskritai nebuvo baisu skristi? Juk nuolat kalbama apie tai, kad būtent bekeliaudami žmonės ir užsikrečia.
Dar ir kaip! Realiai jaučiausi taip, kaip atominėje jėgainėje, tiesiogiai dirbdama su aktyviosiomis dalelėmis – pirštinės, kaukės, dezinfekcinis skystis. Visi į mane žiūrėjo kreivai, bet man buvo nė motais – dariau viską 120 procentų, kad bent tiek, kiek nuo manęs priklauso, būčiau saugi.
Kokia situacija oro uostuose, kuriuose teko lankytis? Ar vyksta patikrinimai?
Nei Los Andželo, nei Stambulo oro uostuose nesijaučia jokio ypatingo susirūpinimo. Įspėjimai apie virusą skelbiami švieslentėse, bet net darbuotojai nedėvi kaukių. Visgi mane labiausiai nustebino kartu iš Stambulo skridę lietuviai. 90% keleivių ne tik nedėvėjo kaukių (žinodami, kad grįžta iš raudonųjų taškų Azijoje), bet dar sugebėjo burbėti ir moralizuoti, kuomet atskridome į Vilnių. Mano nuomone, Vilniaus oro uostas tvarkosi neįtikėtinai gerai, todėl kai pasiklausau tokių kalbų, jaučiu svetimą gėdą.
Ar dabar, jau grįžusi, jautiesi ramesnė?
Tikrai taip. Dar net nejaučiu karantino – vietoje to labiau jaučiu laiko skirtumus. Be to, reikia susitvarkyti namus, milijoną daiktų išsikrauti iš lagaminų – žodžiu, turiu, ką veikti. Norėtųsi prasivaikščioti, nes jaučiu, kaip „auga“ užpakalis, bet, ką jau padarysi – aš į karantiną žiūriu labai rimtai (šypteli).
Rašei, jog ketini į Holivudą dar grįžti. Jei ne koronavirusas, ar po apsilankymo Lietuvoje būtum ten grįžusi greit?
Manau, kad kad ir kur benuneštų mane likimas ir planai, man visur bus gerai. Įdomus miestas – traukia ir atstumia tuo pačiu. Bet planų ten yra. Tad į Los Andželą dar tikrai grįšiu. Paprasčiausiai bus matyti, kada.
