Kaip naujienų portalui tv3.lt pasakojo Rūta, 51-ojo gimtadienio dieną šiemet jos laukė toli gražu ne šventinis poilsis, o tikras darbų maratonas. Pasirodo, akys buvo atmerktos jau ketvirtą valandą ryto.
Metai pažėrė iššūkių
„Atsikėliau, atsisėdau prie kompiuterio ir visą dieną iki pat dešimtos valandos vakaro dirbau. Tad šiek tiek juokingai praėjo gimtadienis, – juokėsi ji. – Bet ką darysi, reikėjo priduoti laidą.
Dirbdama su ausinėmis visą laiką turi šlifuoti tekstą ir jo klausytis, o man visą laiką pypsėjo telefonas. Galvoju: Dieve, kaip garsiai mane sveikina! Iš tikrųjų net nespėjau padėkoti visiems žmonėms, sveikinimų gavau tikrai daug. Galbūt savaitgalį jau turėsiu laiko priimti draugus ir galėsime ramiai kartu pasisėdėti.“
Nors gimtadienis buvo darbingas, be staigmenų jis tikrai neapsiėjo. Kaip atskleidė R. Lukoševičiūtė-Daudienė, vyras nustebino išsvajota dovana.
„Labai džiaugiuosi, nes dovanų gavau tai, ko norėjau – sistemą, kuri leidžia namų sąlygomis įrašinėti vokalą. Dar greitu metu turėtų mane pasiekti antčiužinis ir dulkių siurblys robotas. Bet čia jau pati sau pasidovanojau“, – šyptelėjo ji.
Žvelgdama į pastaruosius metus Rūta pripažino, kad šis gyvenimo etapas nebuvo lengvas. Jame netrūko nei iššūkių, nei netikėtų galimybių save išbandyti visiškai naujose srityse.
„Metai tikrai buvo paženklinti ir gražiais dalykais, bet visgi išbandymų buvo daugiau. Visų pirma, negalvojau, kad galiu vaidinti ir dainuoti. Kai Povilas Meškėla pakvietė mane į miuziklą vaidinti Uršulę „Velnio nuotakoje“, man tai buvo didžiulis iššūkis. Galvojau: Jėzus Marija, stovėsiu scenoje kartu su profesionalais.
O aš juk vis tiek labiau laikau save dainuojančia žurnaliste, negyvenu iš muzikos kaip atlikėja. Sakau Povilui: labai noriu pabandyti, bet ar man pavyks? O jis sako: Taigi Tinos Turner dainas dainuoji, kas ten tau gali nepavykti? Jis labai paprastai į tai pažiūrėjo ir tikėjo manimi. Bet man tai tikrai buvo didžiulis iššūkis“, – prisiminė R. Lukoševičiūtė-Daudienė.
Rūtai ypač ryškiai įsiminė pirmoji repeticija, kai pradėjusi dainuoti ji išgirdo dirigento žodžius, kurie tuo metu tik dar labiau sustiprino jaudulį. Visgi netrukus pasitikėjimas savimi ėmė augti.
„Per pirmąją repeticiją, kai pradėjau dainuoti, visi nutilo, dirigentas atsisuko ir sako: „Rūta, mes jums padėsime.“ Man buvo siaubingai baisu. Galvojau, kad po pirmos repeticijos mane išmes. Bet labai stengiausi ir daug repetavau.
Vėliau, kai jau dainavome, dirigentas atsisuko ir sako: „Rūta, gal galite padėti į šoną mikrofoną? Aš negirdžiu, ką groja orkestras.“ O kažkurią kitą repeticiją jis tiesiog sustojo ir pradėjo ploti. Sako: va čia tai gerai paruošti namų darbai. Man tai buvo svarbus įvertinimas“, – pasidžiaugė pašnekovė.
Ne ką mažesnis iššūkis Rūtą pasiekė prieš pat Naujuosius metus, kai ji sulaukė skambučio iš dainininkės Irenos Starošaitės. Paaiškėjo, kad Uršulės vaidmuo ją lydės ir toliau.
„Ji paskambino ir pasakė, kad kitame pastatyme dainuoja ir vaidina Uršulę, tačiau keletą kartų negalės būti. Paklausė, ar galėčiau ją pakeisti. Tad per Kalėdas sėdėjau ne prie stalo, o mokiausi tekstus, kad galėčiau dar ir vaidinti. Buvo labai didelis iššūkis, nes teko dirbti kartu su profesionalais, pavyzdžiui, poroje vaidinti su Giedriumi Arbačiausku“, – pasakojo ji.
Be visa to, Rūtą vis dažniau galima pamatyti ir koncertuojant kituose renginiuose, pavyzdžiui, miestelių šventėse. Kaip sakė pati moteris, kol gali tai daryti – tol mėgaujasi kiekviena tokia galimybe.
„Labai smagu, kad esu kviečiama dainuoti. Kai jau nebekvies, tuomet galvosiu, ką dar galima nuveikti. Man patinka ir vesti renginius. Be to, aš nebijau šiek tiek padurniuoti. Ant scenos jaučiuosi kaip žuvis vandenyje – galiu kokią nesąmonę pasakyti ar kažką padaryti, kad tik žmonėms būtų linksma. Mane tai veža“, – atviravo R. Lukoševičiūtė-Daudienė.
Prisiminė siaubu virtusią naktį
Tačiau Rūtos gyvenime būta ne tik kūrybinių iššūkių. Vasario mėnesį šeimą sukrėtė skaudi nelaimė – gaisro metu visiškai sudegė ūkio paskirties pastatas, žuvo visi jame laikyti paukščiai ir gyvūnai.
„Dar tą pačią dieną, visiškai nemiegojusi, ryte turėjau važiuoti vaidinti spektaklyje. Ačiū Dievui, kad mes patys nesudegėme, nes gaisras kilo prie pat namo, kuris buvo sujungtas su ūkiniu pastatu. Mums labai pasisekė, ir, man atrodo, tik atsitiktinumo bei kaimyno dėka. Juk jeigu jis nebūtų atsikėlęs, mes nieko nebūtume pajutę. Žinoma, labai gaila buvo gyvūnų – sudegė apie 50“, – apmaudo neslėpė moteris.
Po nelaimės šeima ėmėsi atstatymo darbų, kurių didžiąją dalį atlieka Rūtos vyras, kartais padedamas draugų. R. Lukoševičiūtės-Daudienės teigimu, šis procesas užsitęsė kur kas ilgiau, nei buvo planuota.
„Vyras norėjo jau mano gimtadieniui viską padaryti, bet tas atstatymas reikalauja labai daug laiko ir pastangų, todėl nespėjo. Bet aš ir sakiau: o kam skubėti? Koks skirtumas, ar dabar, ar vėliau. Tikrai nėra taip, kad reikia būtinai čia ir dabar“, – teigė ji.
Po gaisro Rūtos šeima sulaukė ir nemažai žmonių paramos. Prie atstatymo prisidėjo ir Arūnas bei Inga Valinskai, padovanoję šeimai medienos. R. Lukoševičiūtė-Daudienė atskleidė pažadėjusi juos pakvieti į svečius, kai tik darbai jau bus baigti.
„Jų sąlyga buvo tokia, kad jie duos vardą pačiam pirmam gyvūnui. Na, vieną jau turime, bet jis dar nesiskaito, – juokėsi ji. – Taigi, kai darbai artės link finišo arba bus baigti, būtinai juos pakviesiu į svečius.“
O kokie Rūtos planai prasidedančiam rudeniui?
„Kol kas tiesiog noriu pabaigti pradėtus darbus, nes toks jausmas, kad jie mane tiesiog neša kaip srovė. Aišku, norėčiau pailsėti, bet nepavyks, nes vėlgi – teks dirbti. Gaunu daug užklausų dėl reklamų, tad dabar jas ir kepame. Darbo tikrai yra, ir dėl to džiaugiuosi“, – šyptelėjo R. Lukoševičiūtė-Daudienė.
