Kaip gimė idėja tokiai neįprastai knygai?
Tiesiog įsiklausiau į aplinką. Važinėjant koncertuoti žmonės dažnai prašydavo prisiminti įdomius ir netikėtus įvykius sceoje. Pastebėjau, kad pasakojant įvairias komiškas situacijas salė tiesiog ūždavo nuo juoko. Kas gali būti smagiau, kai žmogus kvatoja? Supratau, kad mano aplinkoje pilna žmonių – aktorių, režisierių, net kasininkių, – kurie teatro ar kino virtuvėje sukasi daugelį metų ir žino šimtus neįtikėtinų istorijų. Iš pradžių klausinėdavau lyg žaisdama, o vėliau supratau, kad istorijų gyva galybė ir greičiausiai užtektų net ne vienai išsvajotai knygai. Štai, prieš Kalėdas jau planuoju išleisti antrąją. Tikiu, kad žmonėms būtina juoktis. Turiu galimybę nuteikti juos pozityviai ir tikrai noriu ją išnaudoti šimtu procentu. Supratau, kad Lietuvoje dar niekas nėra rašęs apie teatrą ir kiną iš žaismingosios pusės. Visuomet skaitome vien kritiką arba rimtą nagrinėjimą. Nusprendžiau tai pakeisti ir parodyti tą gyvenimą šmaikščiai ir pozityviai.
Su kokiais sunkumais teko susidurti rašant?
Vienintėlis sunkumas, su kuriuo susidūriau buvo laikas. Suderinti jį taip, kad galėčiau ir aš, ir žmogus, kurį kalbinau, buvo beprotiškai sudėtinga. Taip pat sunki dalis buvo teksto šifravimo (aut. past. Garsinės medžiagos perrašymas į tekstinį variantą). Norėdama įsiklausyti į kiekvieno žmogaus kalbėjimo manierą, stengdamasi, kad kalba išliktų kiek įmanoma autentiška, viską šifravau pati. Nors buvo nepaprastai įdomu, bet saulėtomis dienomis, kai norisi lėkti laukais, juokaudavau, kad teks save pririšti prie kėdės. Pati maloniausia dalis man buvo jau išsišifravus, turint tą teksto pusfabrikatį. Tuomet pradedi jį dailinti, ieškoti įmantresnių žodžių, gražiau skambančių, mieliau besiskaitančių frazių... Šitas malonumas atstojo visus sunkumus.
Ar nebuvo sudėtinga įsijausti į kitos profesijos atstovo kailį?
Bendravimas man yra šventė. Atradau galimybę susitikti su kolegomis, su kai kuriais iš jų daug metų tuose pačiuose koridoriuose bevaikščiodami tik pasisveikindavome, o dabar atsivėrė galimybės atviriau pabendrauti, daugiau laiko praleisti kartu. Tiek daug nežinojau apie tuos žmones! Man pačiai, kaip žmogui, atsivėrė nepaprasti klodai.
Kokie artimiausi kūrybiniai planai?
Nemažai jau nudirbta, kad antroji knyga išvystų dienos šviesą. Nemažai istorijų tiesiog netilpo į pirmąją, todėl natūraliai jos sugulė į antrą. Vis dėlto, knyga dar nebaigta. Taip pat nebaigtas ir teatro sezonas – tiek Jaunimo, tiek Mažajame teatruose turiu puikių vaidmenų. Labai maloni darbų dalis – su knygos pristatymu važinėti po Lietuvą. Artėja bibliotekų savaitė, aplankysiu Plungę, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Žagarę, Joniškį... Tikiu, kad aplankiusi tiek miestų, susidūrusi su tiek žmonių grįšiu pilna dūšia džiaugsmo.
Artimiausias Jūsų knygos pristatymas vyks per Jelenos Tulčinos seminarą „Raktas į sveiką ir laimingą gyvenimą“. Kas paskatino knygą pristatyti būtent ten?
Mane ir tą nuostabų žmogų – Jeleną Tulčiną, sieja sena draugystė. Prieš daugiau, nei dešimt metų kovojau su be galo stipriomis alergijos apraiškomis. Tindavo kvėpavimo takai, be vaistų neišeidavau iš namų, yra tekę net atšaukti spektaklius. Kolegos ir artimieji matė, kaip kankinausi. Ieškojau visokiausių būdų palengvinti savo dalią ir tuomet išgirdau apie kraujo tyrimą, kurį tuo metu atlikinėjo dar tik Kaune. Jį atlikus paaiškėjo, kad man netinka daug produktų. Net tokie, rodos, nekalti, kaip saulėgrąžos ar kalakutiena, mano organizmui kenkė. Juokinga, bet vienintėlis produktas, tikęs man šimtu procentų buvo krapai. Žodžiu, paklausiusi J. Tulčinos rekomendacijų pradėjau maitintis kitaip ir įvyko stebuklas – jau daugiau, nei dešimt metų nesiskundžiu jokia alergija, galiu gyventi pilnavertį gyvenimą, kurio netrukdo nemalonūs ir kenkiantys simptomai. Už tai esu dėkinga gydytojai J. Tulčinai. Iš šios gražios draugystės ir atsirado idėja savo knygą pristatyti per šios puikios medikės seminarą.
