Amerikiečių psichologei atlikus tyrimą dėl seksualinių mažumų šeimose augančių mažamečių, paaiškėjo: su dviem tėčiais ar mamytėmis augantys vaikai septynis kartus dažniau būna homoseksualūs.
Nerimą kelianti tendencija
Licencijuota psichologė, užsiimanti klinikine veikla ir dirbanti teismo medicinos srityje, įspėjo: vaikai, augantys homoseksualiose šeimose, yra net septynis kartus labiau linkę išsiugdyti „ne heteroseksualius polinkius“ už kitus vaikus. Tačiau įstatymų leidėjai dažnai šito nežino, nes tyrimus atliekantys mokslininkai slepia rezultatus.
„Tyrimas, nors ir negalutinis, rodo, kad vaikai, auginami atvirai homoseksualių tėvų, yra daug labiau linkę į homoseksualius santykius nei paprastose šeimose augantys vaikai”, - teigiama paskelbtame psichologės Treis L.Hansen (Trace L.Hansen) pranešime.
„Tyrimai rodo, kad nuo 8 iki 21 proc. homoseksualių tėvų vaikų galiausiai tampa ne heteroseksualūs, - rašo psichologė. - Palyginimui - maždaug 2 proc. visų žmonių yra neheteroseksualūs. Todėl, jeigu toks procentas ir toliau išsilaikys, homoseksualų vaikai nuo 4 iki 10 kartų dažniau nei kiti vaikai bus linkę išsiugdyti neheteroseksualius santykius”.
Pasak mokslininkės, 16 proc. lesbiečių ir homoseksualų ar biseksualų auginamų vaikų jaučia potraukį tos pačios lyties atstovams, o heteroseksualių šeimų vaikai tokio potraukio apskritai nejaučia.
Be to, 67 proc. vaikų iš lesbiečių šeimų teigia jau anksčiau svarstę ar manantys, kad ateityje galbūt įmanoma, kad jie jaus potraukį tos pačios lyties atstovams ar turės lytinių santykių su tos pačios lyties atstovais arba ir viena, ir kita, palyginti su 14 proc. vaikų iš heteroseksualių šeimų.
Pakvipo politika
T.L.Hansen, kuri tyrinėja santuokos, tėvystės, vyrų ir moterų skirtumų problemas, sako, kad atlikta labai nedaug ilgalaikės homoseksualių tėvų įtakos vaikams mokslinių tyrimų ir negalima daryti labai tikslių išvadų.
Tačiau ji teigia, kad iš turimos informacijos galima spręsti, jog vaikai, užaugę homoseksualų šeimose, yra kitokios seksualinės orientacijos, kitaip suvokia lyties tapatumą ir lyties vaidmenį nei vaikai, augę heteroseksualiose šeimose.
Mokslininkė įsitikinusi, kad dauguma jos kolegų, dalyvavusių homoseksualų auginamų vaikų tyrimuose, yra apsišaukėliai, linkę ginti tokias šeimas.
Daugelis šių mokslininkų, kaip ir kiti, sutinka, kad pripažinus skirtumus tarp homoseksualių ir heteroseksualių šeimų vaikų, galima pakenkti jų siekiams, susijusiems su tos pačios lyties atstovų santuoka, homoseksualių porų įsivaikinimo galimybe, homoseksualų galimybe tapti įtėviais.
„Slepiant ar sumenkinant tyrimų išvadas galima tikėtis, kad kai kurie piliečiai kitaip balsuos, o teisėjai priims kitokius nuosprendžius su tos pačios lyties santuoka, homoseksualų porų įsivaikinimu susijusiose bylose. Ir daugelis tų, kurie atlieka tuos tyrimus, žino tai, - įsitikinusi mokslininkė. - Homoseksualai ir tie, kas juos remia, siekia, kad jų gyvenimo būdas ir partnerystė būtų socialiai ir teisiškai įteisinta. Vienas iš būdų pasiekti šio tikslo - įtikinti visuomenę, kad homoseksualūs tėvai nedaro vaikams žalos”.
Kolegas pakvietė nebijoti
T.L.Hansen sako, kad visi mokslininkai yra šiek tiek tendencingi, ypač kai tai susiję su tokį „emocinį užtaisą” turinčiu klausimu. Tačiau, pasak jos, jeigu šių tyrimų autoriai nori būti laikomi mokslininkais, o ne aktyvistais, jie privalo atsisakyti šališkumo ir tiesiai paskelbti išvadas.
„Niekas neturi stebėtis, kad homoseksualūs tėvai dažniau užaugina homoseksualius vaikus. Kaip vienas iš homoseksualius santykius propaguojančių aktyvistų sakė: „Aišku, kad mūsų vaikai bus kitokie”, - rašo T.L.Hansen. - Tačiau, kad ir kaip ten būtų, taip jau yra. Visuomenė privalo žinoti šių tyrimų rezultatus, kad teisėjai, skelbiantys nutartis, ar rinkėjai, balsuojantys dėl klausimų, susijusių su homoseksualizmu, būtų visiškai informuoti dėl galimų savo priimtų sprendimų, susijusių su vaikais, padarinių”.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
