Su naujienų portalui tv3.lt Gintarė pasidžiaugė, jog jų namuose jau mėnesį krykštauja mergaitė, vardu Eiva. Kaip pasakojo moteris, nėštumas iki trečio trimestro ėjosi tarsi sviestu pateptas – nejuto nei pykinimo, nei nuotaikų kaitos, apie kurią tiek daug jai teko girdėti. Tačiau viskas ėmė keistis septintąjį laukimo mėnesį.
„Tuo metu man darėsi vis sunkiau judėti, atrodė, kad pilvas pradėjo didėti kosminiu greičiu. Juokaudavau, kad mano vaikas gyvena dviejų kambarių apartamentuose. Nėštumo pabaigoje apskritai atrodė, kad kiekvienas trumpas išėjimas iki parduotuvės prilygo maratonui. Norėjau tik ilsėtis ir laukti didžiosios dienos“, – prisiminė G. Albrichtė.
Nuolat girdėjo kūdikio verksmą
Dukros susilaukusi moteris kalbėti tik teigiamai negali ir apie laikotarpį po gimdymo. Prie naujo etapo bandančiai priprasti Gintarei teko susidurti ne tik su neramiomis dienomis bei naktimis, bet ir daugybe sau iškeltų klausimų.
„Daugelis esame girdėjusios apie ką tik gimusius leliukus, kurie miega po 18-20 valandų per parą. Bet ar girdėjome apie tokius kūdikius, kurie nuo gimimo ne tik mažai miega, bet ir daug verkia? Antras variantas yra labai sunkus, ypač, kai susilauki pirmagimio.
Su tuo susidūrus kartais stovi ties bedugne, kurioje gali pradėti save plakti, kad esi prasta, savo atžalos nemokanti nuraminti mama. Mano patirtis yra labai panaši – neramios dienos ir naktys, kai dukra be sustojimo verkia, o tu nesugebi jos nuraminti. Matai, kad jai skauda pilvelį, bet visi tik sako, kad vaikas išaugs“, – dalijosi ji.
Kaltino save
Verslininkė neslepia, kad tokios motinystės pradžios nesitikėjo. Nors G. Albrichtė stengiasi nepamesti pozityvaus mąstymo, ji pripažįsta, kad tai daryti sunku – yra nuolat pavargusi, o kur dar atsiradęs savigraužos jausmas.
„Vis imdavau savęs klausti, o kodėl man nepavyksta nuraminti savo vaiko? Kodėl jis tiek daug verkia? Ar aš nemoku jo paimti? Ar jam skauda ir aš turiu kažką daryti? Galiausiai – o gal aš bloga mama?
Susidūriau ne tik su šiais klausimais, bet ir komentarais, kad neva viskas susitvarkys, o man reikia pakentėti, nes taip juk dažnai nutinka. Bet aš nenorėjau kentėti, troškau užgesinti savyje tą savigraužos jausmą“, – pasakojo G. Albrichtė.
Dalijasi išgyvenimais su kitomis mamomis
Gintarė pripažino, kad kalbėti apie šį sunku etapą ne visada yra malonu, tačiau tuo pačiu ji teigė supratusi, jog žmonės pernelyg įpratę girdėti tik gražiai nušlifuotas istorijas. Dėl to moteris atvirai savo patirtimi dalijasi ir socialiniuose tinkluose su kitomis mamomis.
„Laikausi nuomonės, jog privalau dalintis tuo, nes kažkas išgyvena tą patį. Žinau, kad mano pasakojimai kitoms mamoms gali atnešti supratimą, jog jos nėra vienos – jei gali susitvarkyti kitos, tai susitvarkys ir jos. Manau, kad tai leidžia moterims nesijausti vienišoms“, – įsitikinusi G. Albrichtė.
Pati Gintarė taip pat pasidžiaugė savo veide vis dažniau matydama šypseną: „Po truputį jaučiu, kad imu nebekaltinti savęs dėl dažno vaiko verkimo ar to, kad kažką padariau ne taip. Rodos, kai nuraminau savo vidų, tai pajautė ir dukra. Be to, situacija namuose ėmė keistis, kai pradėjau klausytis savęs, o ne nusistovėjusių liaudies patarimų.
Mūsų namuose daug meilės, o aš po truputį įgaunu vis daugiau pasitikėjimo būdama mamos amplua.“
