Daug legendinių vaidmenų trumpuose vaizdo įrašuose ir televizijoje atlikęs K. Bartoševičius kine atsirado būdamas dešimties. Tuomet gavo keturių eilučių rolę Algimanto Puipos filme „Vilko dantų karoliai“, tad galutinio juodojo humoro komedijos rezultato, kuri kino teatrus pasieks kovo 4 d., laukia kaip Kalėdų.
Komiškai rimtas ir atviras pokalbis apie gyvenimo vertybes, moterų dėmesį ir atsidavimą režisieriui.
Mamai patinka policininko uniforma, o moterys gatvėje prašo pinigų
- Ar jūsų asmenybei tiktų būti policininkui?
- Na, manau, kad ne (juokiasi). Tai yra labai sunkus darbas, kuris reikalauja ne tik visapusiško atsidavimo, bet ir didelės savikontrolės. Tu turi 24/7 į įvairias situacijas reaguoti adekvačiai, kritiškai, neatsižvelgdamas į savo jausmus. Galbūt po ilgo pasiruošimo, praktikos ir sugebėčiau, bet būtų sunku. Žinoma, visi it berniukai nori pašaudyti iš ginklo, tačiau nemanau, kad tai yra policijos kasdienybė.
- O įgūdžių filmavimo aikštelėje gavote?
- Ar aš galėčiau kažko pamokyti policininką? Nežinau, bet išmokau, kad su visu inventoriumi reikia elgtis labai atsargiai. Vis dėlto mano personažui – generaliniam komisarui – daug sąlyčio su ginklais neteko. Reikėjo daugiau aiškinti.
- O pareigūnai apsidžiaugs išvydę rezultatą?
Dalis pareigūnų gali įsižeisti, nes kai kuriose scenose yra pašiepiamas jų darbas, tačiau gerą humorą turintys, net neabejoju, kad juoksis, kvatosis ir gal net sakys: „O, tokią pačią situaciją turėjome vakar“.
- Išskyrėte, kad policininkai labai tikslūs žmonės. O kaip jus reikėtų apibūdinti?
- Aš retkarčiais būnu griežtas ir žmones nustebinu. Paprastai esu linksmas, juokingas, o kai tenka rimtai bendrauti, derėtis, pastebiu, kad pašnekovas spaudžia šypseną. Dažnam sunku patikėti, kad galiu būti konkretus, susikaupęs.
- Dažnai komikams netenka ir rimti vaidmenys. Matote save dramoje?
- Man visi personažai yra įdomūs, bet tai yra režisieriaus menas parinkti aktoriui tinkamą veikėją. Žinoma, norėčiau suvaidinti dramoje ir tragedijoje, bet tik režisierius galėtų pasakyti, ar aš ten tikčiau. Tadas Vidmantas manyje mato komiko pradą.
- Jūsų su Tadu draugystė labai ilga. Ar lengva kartu dirbti?
- Mes su Tadu pažįstami 7-8 metus, bet viskas prasidėjo labai atsitiktinai – atėjau į jo atranką, kurią man pasiūlė pažįstama. Taip įšokau į eksperimentą, kuris greitai išplito, „Youtube“ filmukai tapo televiziniais projektais, o dabar atsirado filmas. Nežinau, galbūt Tadas statys spektaklį, kuriame aš irgi galėčiau vaidinti (juokiasi). Visgi su Tadu yra labai patogu, nes jis nedaro išlygų klaidoms, siekia tobulumo. Man tai labai tinka, nes vieni aktoriai mėgsta saviraišką, o aš noriu būti režisieriaus įrankiu.
- Visiškai atsidavėte?
- Visiškiau atsidaviau ir ateityje atsiduočiau.
- Gal mamai (Judita Bartoševičienė, režisierė ir festivalio „Vilnius Mama Jazz” rengėja) irgi patiktų, kad būtumėte tapęs policininku?
- Per daug su ja apie tai nekalbėjome. Vis dėlto pamačiusi nuotraukas iš aikštelės gyrė mano uniformą, sakė, kad neblogai atrodau (juokiasi).
- Girdėjau, kad mama yra griežta dėl jūsų vaidmenų?
- Aš ją tikrai vesiuosi į premjerą, lauksiu pastabų, bet jų neišsigąsiu. Manau, kad tik pastabos ir kritika verčia tobulėti.
- Taip pat žinau, kad jums patinka dėmesys, o moterims uniformuoti vyrai...
- Nemanau, kad po filmo padaugės moterų dėmesio. Žinoma, visokių kuriozinių situacijų dėl mano vaidmenų yra buvę – kartą moteris vidurį gatvės iš manęs, neva milijonieriaus, prašė pinigų, pagalbos.
Ateities planas paprastas - neplanuoti
- Baigėte ISM vadybos ir ekonomikos universitetą, daug keliavote. Kodėl netapote rimtu ponu verslininku?
- Bandau gyvenime daryti tai, kas man patinka. Žinote, žmogus planuoja, Dievas juokiasi, tad aš irgi nelinkęs planuoti – gi gali nutikti daug geriau. Jei vieną dieną kils noras kurti rimtą verslą, taip ir darysiu, bet dabar veržiuosi į įvairius projektus, kurie dažnai turi mažą finansinę galią.
- Toks požiūris turėtų labai įkvėpti jaunimą – gi nesate vedinas materialių dalykų...
- Vienus mano gyvenimo istorija sužavi, kiti galvoja, kad tik baigus studijas norėtų pradėti dirbti ir nesukti galvos. Mano gyvenime daug nežinomų kelių, bet man patinka jaunimą įkvėpti, tikiuosi, kad jie pasirinks sau tinkamą kelią. Prisimenu merginą, kuri man padėjo dirbti vieno renginio metu. Ji studijavo, tačiau po viso projekto įgyvendinimo priėjo ir sako: „Nusprendžiau mesti mokslus ir pradėti daryti tai, kas man tikrai patinka“. Net ir vieno žmogaus pakeistas likimas yra labai daug, nes Lietuvoje yra labai daug nemėgstamą darbą dirbančių žmonių. Nesuprantu, kodėl jie taip daro.
- Gyvenime viską pats suėmėte į rankas ar dėkojate sėkmei?
- Atvirai – mano gyvenimą nulėmė tik atsitiktinumai. Egzistavo aibė progų nesusitikti su Tadu, nenusifilmuoti pirmuose vaizdo įrašuose, niekada nepatekti į televiziją. Bet, kaip ir minėjau, kartais tas planavimas neišdega, nes galima lengvai praleisti iššūkius, atmesti pašalinius kelius, kurie gali kardinaliai pakeisti gyvenimą. Būtina atrasti balansą tarp planavimo ir pašalinių kelių. Gi, kaip sako, kai gulėsi mirties patale gailėsiesi ne tai, ką padarei, o tai, ko niekada nepadarei.
- Tai jūs mirties patale nieko nesigailėsite?
- Palaukite dar (juokiasi). Sunku pasakyti, bet nuoširdžiai tikiuosi, kad neteks. Nors niekada negali žinoti, nes, kaip ir sakiau, niekada nežinai kaip su tais pašaliniais keliais.
- Betgi verslininko duona būti sotesnė?
- Ne. Nematau tame prasmės. Visi sako: „Paliksiu vaikams, anūkams“. Gal ir neblogai, bet ir šiandiena turi būti turininga, prasminga. Visai neseniai pagalvojau – jei laimėčiau loteriją, tai surengčiau draugams didžiulį vakarėlį. Tokį, kurį jie atsimintų jie visą gyvenimą.
- Žinau apie Jūsų pažintį su Julia Roberts. Tai įspūdingiausias įvykis gyvenime?
- Ne, tikrai ne (juokiasi). Tai buvo įdomi patirtis, pamačiau, kaip dirba komanda iš 300 žmonių, kaip filmą kuria Holivudas. Didesnis įvykis buvo pats filmavimasis masuotėje, supratimas, kad atsirandi kitoje planetos vietoje.
- Tai kokia įspūdingiausia?
- Dar neturiu, gal ateityje atsitiks. Geriausia patirtis yra būnant su kitais žmonėmis, bendraujant, kuriant projektus.
- Ar pats norėtumėte tapti didelio mąsto žvaigžde?
- Manęs kažkada kursiokas paklausė po antro, trečio televizijos sezono: „Kaip tu įsivaizduoji savo karjerą“. Žinai, sakau, aš niekada neplanavau, kad išvažiuosiu mokytis į Paryžių, į Indiją, niekada neplanavau išvažiuoti praktikuotis į Maltą. Niekada neplanavau patekti į televiziją, pradėti kitokį etapą. Tai, sakau, aš bijau planuoti.
- Bet svajonių turite?
- Na, mano viena tokia slapta svajonė yra suvaidinti teatre. Mano vaidybinės patirtys yra tokios, kurias galima perkurti, o ten yra visai kitaip – pasirodai ir negali nieko pakeisti. Teatras man būtų didžiulis iššūkis, kurį norėčiau mielai priimti.
