Pykstam, burnojam žiemą - tai speigas per aštrus, tai sniego per daug. O va medžiotojai - kad ir didžiausias šaltis lauke - spiriasi į šiltus veltinius, maukšlinasi ant galvos kailinę kepurę, kabina ant peties dvivamzdį ir - į mišką!
Mažeikiškis Mindaugas Kairys šiandien, kaip kiekvieną savaitgalį, išlėkė į medžioklę. Jau dvylika metų taip. Su tėčiu ir broliu, irgi medžiotojais.
Kas žino, kaip šiandien Mindaugui seksis. Gal kokį neatsargų miško gyventoją ir perskros jo paleistas šovinys. Tada ne veltui į šaltį bus išsiruošta. O jei tuščia bus kelionė po Mažeikių rajono miškus ir miškelius - irgi nieko baisaus. Dabar mat toks metas - į pirmą pasitaikiusį judantį padarą vamzdžio nenukreipsi. Sausį leidžiama medžioti tik šernus ir visus plėšrūnus. Pagautas azarto, nupilsi elnią ar kiškį - oho, kiek problemų apturėsi. Gal net šiuo pomėgiu teks atsisveikinti.
„Bet tikrai ne vien medžioti medžiotojas į mišką traukia, - gudriai šypteli Mindaugas. - Svarbiausia - atsipalaiduoti, pabūti gamtoje, gryname ore.”
Bet kur jau ten medžiotojui nerūpės laimikis? Kam tada net trys modernūs šautuvai namuose, už kuriuos apvalios sumelės paklotos?
„Elnio jauniklis buvo mano pats didžiausias laimikis, - galiausiai prisipažįsta mažeikiškis. - Ir dar stirninas, turėjęs be galo gražius, iškerojusius ragus!”
Ar pastebėjo šiemet Mindaugas gamtoje kokių ypatumų, išskirtinybių? Gal miško gyventojai, spaudžiant tokiam stipriam speigui, tapo mažiau pajėgūs, lengviau pasiduoda? O gal, prispausti bado, patys lenda medžiotojams į akis?
„Nieko panašaus, - papurto galvą patyręs medžioklis. - Ims taip jau lengvai žvėrys ir iškels letenas. Bet už gausų sniegą žiemai medžiotojai išties gali tik padėkoti. Geriau matyti pėdos, daug greičiau susekti žvėrelių susibūrimo vietas. Sužeidus gyvūną sniege lieka kraujo pėdsakai - tas laimikio paiešką irgi gerokai palengvina.”
Išgirdus tokius žodžius, kūnas net pagaugais nueina. Kokie vis dėlto žiaurūs tie medžiotojai - nejučia pagalvoji. Kaip jiems negaila šalčio išvargintų, išbadėjusių gyvūnėlių.
„Jei toks jausmas apima - geriau išvis į mišką kojos nekelti, - tvirtai atkerta Mindaugas. Ir suskumba pridurti, jog medžiotojai - ne tokie ir beširdžiai.
„Juk ne brakonieriai, o medžiotojai į šėryklas maistą vežimais tempia, miškų gyventojų išlikimu rūpinasi, padeda jiems lengviau pratempti sunkiausią metą, - paaiškino Mindaugas. - O jei tie patys brakonieriai savadarbėmis kilpomis ar kitais įtaisais laukinį žvėrelį sužalojo, medžiotojas tokiam - tikras išsigelbėjimas. Padeda greičiau užbaigti kankynę.”
O ką be medžiotojų, girdi, darytų pamiškių gyventojai, jei gausiai privisę šernai jų pasėliuose įsisiautėtų? Kas liktų iš žvėrių nuniokotų jaunų eglaičių, pušelių, drebulių? Kas pasirūpintų, kad neplistų laukinių gyvūnų platinamos sunkios užkrečiamosios ligos?
Gal ir teisybė, ką sako M.Kairys. Gal medžiotojai ir reikalingi. Tik kaip miškų gyventojus tuo įtikinti?
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
