Figūrą slepiantys drabužiai, ūsiukai ant viršutinės lūpos, nedepiliuotos kojos ir nepadažytose lūpose smilkstanti cigaretė – tokia turėtų būti moteris, kovojanti už savo teises. Bent jau vyrų košmaruose... Jiems feminizmas (nors neretai ir kitos moterėlės tam pritaria) tampa suvyriškėjimo ekvivalentu.
Ne kartą teko išgirsti, kad esu feministė: už tai, kad nenoriu tapti gimdymo mašina, namų šeimininke ar kartais imu pati vadovauti pasimatymo bei sekso paradui. Ir devynis kartus iš dešimties šis žodis bus ištartas niekinančiai ar su pašaipa.
Moteris, kuri gali pati nusipirkti kailinius, susimokėti už pietus ar paimti iš banko kreditą, nėra transseksualas – vyras, pakeitęs lytį. Tiesiog dailiosios lyties atstovė, neparduodanti savo laiko indų plovimui, uogienių konservavimui ir pampersų keitimui. Ji moka dirbti ir užsidirbti. Svarbiausia, kad vyrų purkštavimo priežastis neišaiškinta – juk emancipacija jiems turėtų būti naudinga.
Kas ta feministė?
Feministės nekenčia vyrų. Ir juos stengiasi pažeminti – galbūt net sunaikinti visą Adomo palikuonių lytį. Vien todėl, kad mamutų medžioti nebereikia, o vaikams susilaukti skirti spermos bankai.
Tokioms kovingoms amazonėms vyrai nepasivargino pritaikyti specialių terminų: Amerikos radijo ir TV laidų vedėjas Rush Limbaugh jas pavadino Feminazi. Šis terminas (pasak jo) apibūdina moteris, kurios bando pasidaryti kiek įmanoma daugiau abortų.
Užuojauta toms –nazi, jei tokių iš tikro yra, nes su feminizmu tai turi mažai ką bendro. Jei kova vyksta prieš vyrų rasę – joje nenorėčiau dalyvauti, nes kam tada pirkti kailinius ir seksualius apatinius (nors ir už savo pinigus)?
Sovietiniais laikais moterys vairavo traktorius, vadovavo fermoms ir tiesė kelius, tačiau feministėmis jų niekas nevadino – tiesiog tarybine moterimi. Išdidžiai, ir net medalį duodavo. Amžina lyčių kova vykdavo tik miegamajame, nors "seksa v Sovietskom sajūzie niet". Vaikus tais laikais dar rasdavo kopūstuose.
Šiais laikais jos vilki Karen Millen kostiumėlius, atidžiai planuoja savo laiką ir duoda nurodymus pavaldiniams. Kartais net vyrams.
Ar tikrai tokios egzistuoja?
Tačiau įdomu viena – nejaugi kas nors matė tikrą, vyrų košmaruose šmėžuojančią feministę? Ar kaip tas sniego žmogus, ji vieniša bastosi fantastų kliedesiuose. Žurnalistas Robertas Džensenas yra pasakęs: "Daugiau nei dešimt metų aš domiuosi bei studijuoju feminizmą. Aš asmeniškai pažįstu daug feminisčių, iš kurių dauguma – radikalios feministės ar net lesbietės. Tačiau yra vienas dalykas, kurį aš žinau tikrai: aš nei karto nesutikau feministės, kuri nekęstų vyrų".
Jos kritikuoja vyrų pasisakymus, jų elgesį namuose ir lovoje, pažiūras bei priimtus įstatymus, tačiau niekada viešai neparodo jiems savo neapykantos.
Jeigu jūs pritariate, kad moteris gali gerai dirbti ir uždirbti, jeigu jūs sutinkate, kad už tą patį darbą joms turi mokėti kaip ir vyrams ar namie ir santykiuose jos turi tas pačias teises – jūs feministas. Jaučiatės blogiau ar kažkuo nusikaltęs?
Feminizmas išlaisvina iš stereotipų bei neveiklumo gniaužtų, tačiau jokiu būdu nepavergia vyrų. Juk daug maloniau bendrauti su lygiaverčiu partneriu bei būti silpnu (kai to norisi ar reikia), nei 24 valandas per parą vaidinti mačio. Tokie tipai įdomūs tik pirmiems keliems vakarams, tačiau ne ateičiai. Mums nereikia vergų – mums reikia vyro. Net feministėms...
