Dabar romėnų moterys pagal įstatymą gali laisvai valdyti paveldą ir šeimos pinigus, nesikišant sutuoktiniui ar broliui. Jos pokyliuose valgo atsigulusios, eina į termas ir – o siaube siaube! – geria kaip vyrai. Ir taip sukelia kai kurių mizoginiškų autorių (kadangi tuometinės visuomenės moralė yra mizoginiška) pyktį, pavyzdžiui, Juvenalio, savo „Satyrose“ vienoje vietoje sakančio: „ <...> kaip gyvatė, įkritusi į statinę. Ji geria, paskui vemia. O visas pasišlykštėjęs vyras žvairuodamas stengiasi sulaikyti tulžį...“ Juvenalis buvo itin kandus, kalbėdamas apie nepriklausomas, jo akimis žvelgiant, pernelyg „laisvas“ moteris. Imperijos laikais moterų nepriklausomybė išties pasiekė lygį, palyginamą su šių dienų Vakarų visuomene. Įspūdinga matyti, kiek šiuo požiūriu yra panašumų su mūsų epocha, netgi kalbant apie poros santykius. Pavyzdžiui, skyrybas.
Jei manote, kad skirtis būdinga tik šių laikų personažams, klystate. Romėnų laikais einama dar toliau. Pavyzdžiui, visai normalu sutikti vyrų ar moterų, išsiskyrusių ne vieną, bet keletą kartų. Išsiskirti taip lengva, kad dauguma moterų per gyvenimą susituokia keletą kartų. O dar pagalvojus apie kraitį... Istorijos įgyja nesibaigiančių muilo operų vertų siužetų. Pabandykime suprasti šį „dutūkstantųjų pasaulį“... Prieš du tūkstančius metų.
Skyrybos... Ir jokių vaikų
Dvi moterys vaikštinėja gatve, jas prisiveja gražus vyriškis. Gerai apsirengęs, puikių manierų ir patrauklios šypsenos: ima juodaplaukę moterį už parankės ir toliau eina kartu su ja. Šis vyras – jos naujas sužadėtinis... Po kelerių metų santuokos su vyresniu vyriškiu juodaplaukė paskelbė skyrybas ir susirado naują partnerį, su kuriuo nori susituokti. Jis tikrai jaunesnis ir tvirtesnis nei buvęs... Bet, daugumos akimis žvelgiant, panašesnis į kraičių medžiotoją. Ką tik išsiskyrė ir jau kurį laiką ieško „geros partijos“. Kraičių medžiotojai labai įprasti romėnų visuomenėje – kaip rykliai sukiojasi ieškodami savo aukų. Apie juos kalba netgi Marcialis (I, 10). Tik paklausykite:
Gemelas nori vesti Maronilą: ilgisi, skubina, maldauja ir dovanas siunčia. „Ji tokia graži?“ Nėra bjauresnės pasauly. „Kuo ji vaikiną patraukė?“ Kosti.
(Kosulys, be abejo, reiškia, kad jos prasta sveikata, liga greičiausiai nuvarys merginą į kapus, o Gemelas, kraičių medžiotojas, paveldės visą Maronilos turtą.)
Juokdamasi ir garsiai kalbėdamasi trijulė dingsta gatvės gilumoje, juos visą laiką lydi du tylūs lyg šešėliai vergai... Kaip jau minėjome, tokia grupė tikrai nėra retenybė romėnų visuomenėje, nereta ir aplinkybė, kad šie žmonės neturi vaikų. Nenori. Niekas neturi vaikų, visi skiriasi... Kodėl? To šaknys – gilios.
Romėnų santuoka respublikos laikais visada buvo palanki vyrui, o ne žmonai. Santuokoje cum manu, moters globa (manus) pereidavo iš tėvo sutuoktiniui, tarsi ji būtų daiktas, namų gyvis. Žodžiu, moteris pereidavo iš tėvo į vyro kontrolę (todėl iki pat naujųjų laikų būta tradicijos, kad sužadėtinis būsimojo uošvio prašytų dukros „rankos“. Kalbama ne apie ranką perkeltine prasme, bet apie valdžią dukrai. Ne būsimoji sutuoktinė turėjo spręsti, bet jos tėvas).
Akivaizdu, kad romėnė tokiu atveju negalėjo nuspręsti palikti sutuoktinio, o štai vyras galėjo jos išsižadėti akimirksniu dėl bet kurios priežasties, net pačios banaliausios.
Respublikos laikų pabaigoje ši santuokos forma išnyko, ją išstūmė formulė sine manu, kai valdžia moteriai likdavo jos gimtojoje šeimoje. Tai reiškė, kad ir žmona bet kurią akimirką galėjo atstumti savo sutuoktinį. Jeigu moteris buvo kilusi iš turtingos šeimos, o vyras – ne, jis bet kurią dieną galėjo likti be pragyvenimo šaltinio.
Tai suteikė romėnėms milžinišką galią ir nepriklausomybę. Pridurkime pamatinį faktą, kuris jas išlaisvino dar labiau: Romos senatas nubalsavo, kad įstatymai leistų moterims perimti ir valdyti visus pinigus ir nuosavybę, kurią galėjo paveldėti iš tėvo (to anksčiau nebūdavo – turtą valdė sutuoktinis arba brolis).
Žodžiu, respublikai žlugus moterys tapo ekonomiškai nepriklausomos ir turėjo tokias pačias teises, kaip ir sutuoktinis. Skyryboms pakako, kad vienas iš dviejų, liudininkų akivaizdoje, ištartų sakinį, ir pora būdavo išskirta. Daug greičiau nei šiais laikais. Skyrybos tapo tokios paprastos, kad ėmė plisti tarsi aliejaus dėmė. Prasidėjo „tikra porų skyrybų epidemija“, kaip tvirtino Jérôme’as Carcopino, vienas iškiliausių romėnų laikų tyrinėtojų. Iš tiesų, jei apžvelgtume romėnų epochos „didžiuosius vardus“, susidurtume su daugelį kartų išsiskyrusiais žmonėmis, apie tai istorijos knygose nekas tepasakojama. Štai kai kurie iš jų.
Sula: senatvėje išsiskyręs ketvirtą kartą, penktą sykį susi¬tuokė su savo ruožtu jau išsiskyrusia mergina. Cezaris: vieną kartą išsiskyręs. Katonas Utikietis: išsiskyrė su savo žmona Marcija, paskui ją vėl vedė iš esmės dėl pinigų. Kol jie buvo išsiskyrę, Marcija ištekėjo, bet jos naujasis sutuoktinis mirė ir paliko dar daugiau pinigų... Ciceronas: atstūmė Terenciją, su kuria gyveno trisdešimt metų, susilaukė vaikų, kad vestų daug jaunesnę ir gerokai už save turtingesnę merginą Publilą. Atstumtoji žmona nepuolė į neviltį, buvo emancipuota moteris ir ištekėjo dar du kartus... Šių „širdies polėkių“ pagrindas, kaip supratote, dažnai buvo pinigai, nes skirdamasi moteris galėjo atsiimti visą kraitį, išskyrus tuos turtus, kuriuos teisėjas nuspręsdavo palikti sutuoktiniui, kad galėtų rūpintis vaikais, arba kaip kompensaciją.
Laisvos turėti daug vyrų
Žodžiu, turtinga moteris imperijos ar Trajano laikais – įtakinga visuomenės veikėja: ji nepriklausoma, teisiškai vienintelė savo turtų valdytoja, už pavadžio galinti laikyti sutuoktinį (kad ir garsų), ypač jei šis ją vedė dėl pinigų...
Taigi neretai moterys nusprendžia „mėgdžioti“ vyrus ir tuoktis daug kartų. Pirmą sykį jos tai daro pačios, iš meilės, dėl patogumo, bet ne palieptos, kaip nutikdavo anksčiau jų pirmtakėms. Vatikane atrastame nekropolyje viena moteris, Julija Treptė, du savo vyrus palaidojo greta... (kažin, kaip turėjo jaustis trečiasis, jeigu tokį turėjo).
Verčia šyptelėti tai, kad pirmajam vyrui pastatė labai gražų antkapį, tikrą meilės ženklą. O štai antrajam gerokai kuklesnį, su skubota ir labai paviršutiniška epitafija...
Aprašydamas šią visuomenę, kuri, rodos, šiuo požiūriu yra beveik toliau pažengusi nei mūsiškė, Seneka sakė: „Jokia moteris nemanė raudonuoti [iš gėdos] dėl savo skyrybų, atsižvelgus į tai, kad net ir gerbiamos ponios dažnai turėdavo įprotį skaičiuoti savo metus ne pagal konsulų, bet pagal vyrų vardus.“
J. Carcopino su šiokiu tokiu sarkazmu aprašė, kaip pasikeitė romėnės pereinant iš respublikos į imperiją: „Moteris, [anksčiau] griežtai pavaldi savo ponui ir viešpačiui, šiandien yra lygi, varžosi su juo, jei jam nevadovauja. Ji gyveno, kai turtas buvo bendras, dabar turtas beveik visiškai atskiras. Vyras taip didžiavosi jos vaisingumu, dabar jo bijo. Buvo ištikima, dabar nepastovi ir sugedusi. Ji skirdavosi retai, o dabar – taip greitai ir lengvai, kad tai tas pats, anot Marcialio, kaip naudotis „įteisinta neištikimybe“.
Gimstamumo katastrofa Romos imperijoje
Gimstamumo mažėjimas – kitas šio laikotarpio bruožas, lydintis moterų emancipaciją. Romėnų visuomenę kartų kartas persekioja chroniškai mažas gimstamumas, panašus į šiandieninį Vakarų visuomenėje.
Kalbant apie mus, priežastys tos, kad tuokiamasi vis vyresnio amžiaus (o moteriai sunkiau tapti nėščia), be to, pabrango gyvenimas (pradedant butu, baigiant automobiliu, kitomis išlaidomis ir sąskaitomis), taigi problemiška susikurti gausią šeimą. Linkstama į vartojamąjį gyvenimo modelį, kai pinigai rečiau investuojami į vaikus (priešingai, nei darė mūsų seneliai, laikę šeimos gausėjimą investicija į ateitį, tikrąja pensija)... O kokios buvo priežastys Romos laikais?
Nėra aišku. Iškelta daug hipotezių. Pavyzdžiui, paplitęs apsinuodijimas švinu, bet kažin, ar tai tikėtina, kai kalbama apie visus gyventojus.
Gal tiesiog romėnės (aukštesnių luomų) sąmoningai atsisakė turėti vaikų, kad išlaikytų laisvą, motinystės nesuvaržytą gyvenimo būdą, jauną bei gundantį kūną, nenukamuotą pasikartojančių nėštumų, kaip pamatysime, labai rizikingų. Išties, santuokų ir skyrybų sūkuryje vaikai galėjo būti nepatogi „našta“.
Bet šie paaiškinimai nelabai dera su natūraliu moters polinkiu pagimdyti vaiką ir jį globoti. Taigi, motyvai neaiškūs, bet problema yra: kaip atskleidžia J. Carcopino, laidotuvių stelų, skirtų mirusiems vergams, kuriems suteikta laisvė (liberti), neturintiems vaikų, – siaubingai gausu.
Žinoma, imperija turi savo priešnuodžių. Kad susidorotų su vaikų stygiumi, aukštesniuosiuose luomuose plinta paprotys įsivaikinti. Taigi, senatvėje daugelis turtingųjų „įvaikina“ jau subrendusį žmogų, kad jų „giminė“ būtų pratęsta. Taip pat, kad būtų įveiktas mažas gimstamumas, paprotys išlaisvinti vergus dar šeimininkui gyvam esant ar testamentu suteikia naujo kraujo romėnų visuomenei, savo prigimtimi daugiatautei (ar vienatautei, nesvarbu).
